Jei jau kalbama apie Berlyną, tai tikrai negalima nepaminėti ir Berlyno sienos. Sienos, kurį ilgą laiką  buvo ne tik atskirusi Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos, bet taip pat buvo savotiškas “Geležinės uždangos”, skyrusios du visiškai skirtingus pasaulius, simbolis.

Būdamas Vokietijoje tikrai ne vieną kartą atkreipiau dėmesį į tai, kaip vokiečiai saugo savo istorijos paminklus. Jie stengiasi juos pateikti ar įprasminti taip, kad ateinančios kartos gerai išmoktų ir nekartotų praeities klaidų, ir kad pasaulis vėl nepatirtų tų baisybių, kurios buvo praeitame amžiuje. Todėl manęs visai nenustebino ir tai, kad Potsdamo aikštėje (Potsdamer platz) pamačiau savotišką stendą, kuris padarytas iš sienos likučių ir kuriame pasakojama apie pačią Berlyno sieną bei tą tragediją, kuri ištiko tiek Berlyno, tiek ir visos Vokietijos gyventojus. Tačiau laikas daro savo. Todėl nieko keisto, kad ši vieta,  kaip ir bet kuris turistinis objektas, įgavo savotiškai populiaraus atrakciono bruožų:

Prie sienos likučių stovi vyrukas su buvusios VDR pasieniečio uniforma ir visiems norintiems į jų pasus štampuoja Rytų Vokietijos vizas. Norinčių buvo tikrai nemažai.

Antra mano buvimo Vokietijoje diena buvo ypatinga tuo, kad tą dieną buvo minimas Berlyno sienos nuvertimo dvidešimtmetis (20 jahre mauerfall). Tai tikrai svarbi data ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Todėl nenuostabų, kad į Berlyną surinko dabartiniai ir buvę valstybių vadovai, o minios žmonių norėjo savo akimis pamatyti minėjimo iškilmes. Ne išimtis buvai ir aš. Tačiau tą pirmadienį lijo kaip už Tėvynę, o žmonių ir skėčių buvo tiek daug, kad kai atvykau iš konferencijos ir pabandžiai nuo tos pačios Potsdamo aikštės prieiti kiek įmanoma arčiau link Brandenburgo vartų, įstrigau žmonių kamštyje kažkur pusiaukelėje. Viskas, ką sugebėjau pamatyti žvelgdamas pro skėčius, tai gatvėje, kurioje kadaise buvo siena, sustatytus savotiškus domino blokus, kurie simbolizavo sieną ir turėjo nuvirsti pastūmus pirmą bloką prie Brandenburgo vartų:

Belaukiant šventės kulminacinio momento ir beklausant ilgų politikų kalbų, dauguma tikrai permirko lietuje, o tokios sąlygos nuvargino ir aptarnaujantį personalą, kuris buvo išsirikiavęs palei simbolinę sieną:

Atvirai pasakius, neiškenčiau ir aš. Tuo labiau, kad stipriai pliaupiant lietui, man visiškai nebuvo didelio noro traukti iš kuprinės fotoaparato. Nesulaukęs pabaigos, patraukiau link baro, kuriame buvo suplanuotas susitikimas su konferencijoje dalyvavusiais tautiečiais. Ten mes, bekilodami alaus bokalus, ir paminėjome šią svarbią dieną, besidžiaugdami kad ir tuo, jog teko tuo metu būti Berlyne, šalia tos vietos, kur prasidėjo visiems mums svarbūs įvykiai.