Villa Mindoza

Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.

Pirma – kuo mačiau plento su automobiliais ir kad nereikėtų temptis dviračių į tikrai statų kalną, jei važiuoti įprastu keliu nuo Nemenčinės. Antra – rasti miško kelius tiek pirmyn, tiek ir atgal, kad susidarytų ratas ir nereikėtų minti tuo pačiu keliu atgal. Su planavimu tikrai nebuvo sunku. Google Earth pasižiūrėjau kaip įdomiau būtų keliauti ir dėl viso pikto maršrutą suvedžiau į delniuko navigacinę programą. Tai tiek to pasiruošimo, o dabar apie Bezdonis.

Bezdonys man nuo senų laikų asocijavosi su dviem dalykais: statybinių medžiagų parduotuve, į kurią gan dažnai vykdavome, kai su tėvais remontavome namą ir šalia esančiu geležinkeliu. Kad ten dar yra dvaras, tada net nešovė į galvą. Apie jį sužinojau, kai tuo pradėjau domėtis. O ir pats miestelis man kažkuo neišsiskyrė iš panašių.

Taigi, į priekį maršrutas driekėsi nuo Nemenčinės dviračiu takeliu iki Miškonių, paskui pasukome į kairę, kur tikrai geru žvyrkeliu smagiai mindami išlindome ant asfalto jau už Baldžio ežero, o po to tuo gan duobėtu keliu už kelių kilometrų pasiekėme pačius Bezdonis. Praktiškai supratome, kad navigacija su delniuku, važiuojant dviračiais yra beviltiška, na gal iš bėdos, kad susiorientuoti, o ir tai nelabai. Pirma, greitai senka baterija. Antra, kai ryški saulė, ekrane nieko nesimato. Trečia, programa ir žemėlapis daugiau skirti automobiliui, iš bėdos pėsčiomis. Geriausia navigacija – tai pakeliui sutiktos moteriškės, kurios pasakė kuriuo keliuku reikia sukti. Kaip ten bebūtų, mes sėkmingai pasiekėme miestelį. Kol minėme pedalus, truputi praalkome, todėl stabtelėjome prie parduotuvėles. Kol mano kompanjonė prekinosi, aš susidomėjau šalia stovinčia bažnytėle:

Mes žinojome, kad dvaras yra kažkur šalia, tik kitoje geležinkelio pusėje, bet nelabai žinojome kaip ten patekti trumpiausiu keliu. Todėl nusprendėme iki jo važiuoti kaip ir su automobiliu, vildamiesi, kad pakeliui bus kokia nors rodyklė. Na o pakeliui dar užsukome į geležinkelio stotį, kuri mus nustebino savo atnaujinimu ir sutvarkymu:

Vienintelis dalykas, kuris atrodė keistai – tai užrakinta laukimo salė. Bet mes įsitaisėme ant prie stoties esančio suolelio, kur pailsėjome ir užkandome. Toliau pajudėjome Arvydų link, o už pervažos pasukome į dešinę, Pakalnės g. kryptimi. Kažkiek dar pavažiavę, pasiekėme Bezdonių “pramoninį” rajoną, kuriame plytėjo toks miksas iš apleistų ir veikiančių gamyklų ir gamyklėlių, už kurių kyšojo ieškomo dvaro bokštas. Pravažiavę visą tą lūšnyną, pasiekėme dvarą, kuris nors ir ne per seniausiai atrestauruotas, iš pirmo žvilgsnio taip pat dabar pergyvena ne pačius geriausius laikus:

Matosi, kad apdaila vietomis aptrupėjusi, dalis parko apleista, o šeimininkai nelinkę įsileisti atsitiktinai užklydusių, t.y vartai uždaryti ir paprasti lankytojai, ko gero, čia nelaukiami. Bet ir iš tolo matosi, kad verslas dabar sekasi nekaip:

Kaip ten bebūtų, tai vis tiek milijoną kartų geriau, nei kad tas dvaras būtų galutinai sugriuvęs, kas jo ir laukė, jei jo nebūtų nupirkę. O ir pati aplinka šalia dvaro tikrai nėra dėkinga jokiam tokio pobūdžio verslui, nors yra šio to ir gražaus. Kad ir tvenkinys šalia dvaro, kuris gavosi užtvenkus Bezdonės upelį:

,

Arba tas pats upelis tekantis po geležinkelio pylimu:

Bet aplinkui stūksantis jovalas praktiškai beveik užgožia visą šį grožį, įskaitant ir patį dvarą. Tačiau nežiūrint to, Bezdonys visumoje paliko gan tvarkingo miestelio įspūdį, na o mes jį palikome per geležinkelį persitempę dviračius ir Užupio gatve privažiavę mišku einantį vėl gi gerą žvyrkelį, kuriuo pasiekėme Nemenčinės plentą prie pat dviračių takelio pabaigos, tad ,smagiai nusileidę nuo kalno, greitai pasiekėme namus.

Gavosi tikrai smagus ir nesunkus maršrutas savaitgalio pasivažinėjimui dviračiais, kurio ilgis – beveik 33 km. O jei kam įdomu, pridedu ir schemą: