Paskutiniu metu jaučiuosi tarsi nešamas kalnų upės srovės. Darbas su visokiais susitikimais, konsultacijomis, visokie asmeniniai ir ne tik reikalai, suryjantys visą laisvą laiką. Todėl atsirado toks stiprus noras vėl neskubant pasivaikščioti parko rudeniu taku, velkant kojas per lapus:
Paspoksoti kaip kaip žiba auksiniai lapai:
Arba patraukti paskui saulę į žaidimų aikštelę:
O reikia visai nedaug, tik truputi laisvo laiko…
MariukasM.LT 
Ech, ruduo, ruduo… o pas mane šaltas vėjas už lango kaukia 😦
… o siandien jau sniegas ir ziema…
Užtat ir lipa nostalgija per kraštus.
Nors šiemet ruduo nespalvotas, bet grožį pagavai vis tiek 🙂
Negalėčiau sakyti, kad taip jau ir nespalvotas. Greičiausiai šiemet man nepavyko atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. O už “pagautą grožį“ tai dėkui 🙂
Šiemet ruduo be raudonos ir be skaisčiai geltonos spalvų. Toks vienspalvis, geltonai rudas 🙂
Pas mus rudenį būna tokių fantastiškų vietų, šiemet ten nieko gražaus… 😦
Jo, raudonos kažkaip mažai pasitaikė
Gerai, kad atradai laisvo laiko pasivaikščioti ir spėjai užfiksuot šį rudeninį grožį ;). Kad ir nėr tos raudonos, vis vien pasakiškai gražu. O po šalnos turbūt daug lapų nukrito…
Tą dieną turėjau reikalų miesto centre tiek vidurdienį, tiek ir po darbo. Tad ir gavosi šis bei tas pakeliui, nes neišsitraukti fotiko tokiu oru paprasčiausiai būtų buvę nepadoru 🙂