Malonios akimirkos

Kartais pagalvoji, kad kaip nedaug tereikia nuotaikos pagerinimui. Štai paprastas šios dienos pavyzdėlis:

Su reikalais teko vidurdienį apsilankyti šalia “Europos“ prekybos centro. Vilniečiai tikrai puikiai įsivaizduoja kaip ten “paprasta“ tokiu metu rasti laisvą vietą parkingui. Beslenkant gatve, pamačiau kitoje pusėje laisvą plyšį, bet, norint ten sustoti, buvau priverstas apsisukinėti. Man bemanevruojant, į tą vietelę čiūžtelėjo Honda. Dar tik pagalvojus apie tai, kaip man apmaudžiai nepasisekė, Hondos vairuotojas gestu manęs pasiteiravo ar tik nebuvau ir aš ten nusitaikęs. Man teigiamai palinksėjus, jis iš ten pasitraukė ir prisiparkavo kitoje vietoje. Likau tikrai maloniai nustebęs, o nuotaika, kuri buvo ne kokia dėl subjurusio oro, gerokai pasitaisė.

O dabar rašau ir galvoju, kad štai toks dėmesys kitam, mandagumas, pas mus keliuose, gatvėse tapo kažkokiu gan retu, išskirtiniu reiškiniu. Elementarus chamizmas, nesiskaitymas, nepagarba vienas kitam, kažkoks nesveikas pyktis arba kitų abejingumas ir tokių reiškinių tolerancija tapo kasdieniu, įprastu reiškiniu, tokia nesveika elgesio norma. Todėl  visai nenuostabu, kad kitam, jautresniam žmogui vairavimas daugiau asocijuojasi su stresu nei su malonumu, nors, atrodo, tiek nedaug tereikia, kad būtų atvirkščiai. Ir, kas svarbiausia, tai visiškai nieko nekainuoja, nepriklauso nuo politikų, valdžios ar kažkokios krizės, o tik nuo mūsų pačių. Paprasta.