Pagaliau atėjo ir Estijos eilė. Nemažai keliauta po LIetuvą, Latviją, o Estija vis buvo atidedama ateičiai. Tad dabar, likus savaitei iki mano atostogų pabaigos, buvo nuspręsta, kad atėjo laikas pakeliauti ir po Estiją. Koks bus pradinis maršrutas, tikriausiai, kažkiek nulėmė ir Pinkcity aprašyta kelionė. Tad daug negaišę, susikrovėme daiktus į savo Alfą ir ankstų šeštadienio rytą pajudėjome.

Pirma diena

Pirma dieną galimą apibūdinti labai paprastai: kelias. Navigacinio kompiuterio taikiklyje Saaremaa salos sostinė Kuressare ir atstumas virš 650 km. Gan gerai sutvarkytos Lietuvos, Latvijos ir Estijos Via Baltica kelio atkarpos iki Parnu, toliau į Virtsu, keltas ir Muhu sala. Kas pirmiausia krenta į akis kaip vairuotojui – tai estų racionalumas ir gerai sutvarkyti keliai. O jei jie sutvarkyti, tai tuoj pat ženklai praneša, kad galima važiuoti ir greičiau. O ir pačių ženklų ant kelio ne daugiau, nei to reikalauja sveikas protas. Tik važiuok ir mėgaukis.

Jei su keliais kaip ir ok, tai va su oru – toli gražu. Visą kelią, o ypaš jau pasiekus Estiją, mums virš galvų kabėjo sunkūs švininiai debesys, kurie priminė ir tokį anekdotą;

Kažkas esto paklausė:

– Kodėl tu toks baltas, neįdegęs. Negi pas jus nebūna vasaros?

Į tai estas ramiai atsakė:

– Būna, tik aš tą dieną dirbau.

Tai va, jau važiuojant savotišku tiltu tarp Muhu salos ir Saaremaa, mes supratome, kad atvykome tikrai ne tą dieną, kai Estijoje būna vasara. Kirtus Saaremaa ribą pradėjo krapnoti, o kuo labiau artėjome prie Kuressare, tuo stipriau lijo. Todėl niekur nestabčiodami važiavome tiesiai iki miesto. O ten, kiek pasisukinėję, gan greitai radome visai mielą viešbutėlį, nes tokiu oru mintis apie nakvynę palapinėje skambėjo kaip bepročio kliedesiai. Susitvarkę su nakvyne, čiupome lietsargius ir patraukėme nors kiek pasižvalgyti po miesto centrą ir ko nors užkąsti. Taip ir baigėsi diena kažkokiame mielame restoranėlyje su bokalu alaus ir neaiškia rytdienos perspektyva.

Antra diena

Sekanti diena mus pažadino įkyriu lietaus barbenimu ir gan piktais vėjo šuorais. Tačiau blogo oro tikrai per mažai, kad mes atsisakytume savo sumanymo. Vienintelis dalykas, kurį įtakojo, buvo tai, kad aš netraukiau savo Sony A700, o pasitenkinau tik filmavimu ir fotografavimu savo Sony filmavimo kamera. Todėl nuotraukų tikrai nebus daug. Pradžioje, mes aplankėme Kuressaare pilį:

Toliau į navigacinį kompiuterį visi numatyti lankytini taškai buvo suvesti taip, kad išvažinėti skersai ir išilgai visą salą. Tad viską iš eilės.

Sekantis tikslas buvo priešingoje salos pusėje – tai Tagaranna ir Ninase skardžiai:

Būtent ant šių skardžių man teko patirti visą vėjo ir lietaus aršumą. Nežiūrint į tai, kad kameros objektyvas geriau apsaugotas nei fotoaparato, man teko ne vieną kartą jį valyti nuo vandens lašų, o vėliau tai visai pasirodė beviltišku užsiėmimu.  Beeidamas link tų skardžių, pastebėjau kaip estai, statydami savo namelius, stengiasi susilieti su visu kraštovaizdžiu ir jo nedarkyti. Toliau pervažiavome į kitą Kudema įlankos kraštą, Panga skardžius:

Čia buvo kažkokia savotiška užuovėja, todėl visai smagiai pasivaikščiojome takeliu palei skardį. Sekantis tikslas vėl buvo kitoje salos pusėje. Kažkiek žvyrkelio, nuo kurio mūsų Alfa nuo slenksčių iki langų pasidarė balta vietoj raudonos, po to vėl gero estiško asfalto ir pasiekėme Kaali meteorito kraterį:

Šalia esančioje smuklėje tikrai skaniai papietavome, eilinį kartą nusistebėdami aukštomis alkoholio kainomis (alaus bokalas – apie 10 LT, nors parduotuvėje kainuoja beveik kaip ir pas mus) ir gan nuosaikiomis, palyginus su Vilniumi, maisto kainomis. Kadangi oras nedemonstravo jokių norų bent kie pasitaisyti į gerąją pusę tai pamąstėme, kad gal būtų neblogai sukti link namų, o visą kitą apžiūrėti kitą kartą kada nors, kai bus geresnės sąlygos. Tad nuo čia pasukome atgal link kelto Muhu saloje. Kai iki kelto liko maždaug 2.5 km, mes įsirėmėme į automobilių eilė. Šiaip nieko nuostabaus sekmadienio vakare, bet mintis stovėti tokioje eilėje visai nedžiugino. Todėl po trumpo pasvarstymo, buvo nuspręsta pratęsti kelionę Hiiuma salos kryptimi, pakeliui dar aplankant Maasi pilies griuvėsius ir Angla malūnus. Patys griuvėsiai visai nepaliko jokio įspūdžio, tad užsifiksavo tik pakrantė:

… ir malūnai su lietumi:

Aplankę šiuos objektus, patraukėme link kelto prieplaukos Triigi, kur mūsų laukė savotiškas siurprizas. Paaiškėjo, kad bilietai parduodami kelte ir tik už grynus. Todėl teko skubiai pavažiuoti iki Leisi miestelyje esančio bankomato. Čia buvo antras malonus siurprizas: Hanza banko bankomatas gavęs mano kortelę pats persijungė į lietuvišką meniu (o SEB bankomatai persijunginėjo į rusišką, už ką šiam bankui riebus minusas). Vėl atgal į prieplauką: čia mums pasisekė, keltas jau buvo atplaukęs ir mes spėjome iš karto pasikrauti be jokios eilės. Išplaukus teko patirti gan nemažą kelto supimą, nuo kurio kai kuriems keleiviams visai nebuvo smagu.

Atplaukę į Hiiumaą, neturėjome jokio supratimo kur patraukti, o ir sutemos visai ant nosies. Bet mums kaip visada sekasi. Navigaciniame kompiuteryje pasirinkę artimiausią šiam žinomą viešbutį (lietus vis nesiliovė ir palapinės variantas netiko), pasukome link Kaina. Tačiau vos pasukę tuo keliu, užmatėme nepažymėtą kaip ir kempingą, ten stabtelėjome ir pasiteiravome dėl nakvynės. Mūsų džiaugsmui iš karto gavome atskirą namelį su visais patogumais. Tik vietoje įprastų viešbučio pusryčių, namelyje buvo kavos aparatas, kava ir puodeliai. Bet tai mus visai tenkino, o ir kaina nesikandžiojo. Tad iš karto įsikraustėme į namelį. Čia dalį vakaro praleidome navigaciniame kompiuteryje tyrinėdami Hiiumaa salą.

Trečia diena

Rytas niekuo nenustebino. Vėl tas pats lietus ir vėjas. Todėl nusprendėme čia ilgai neužsibūti ir sukti Talino link. Pakeliui stabtelėjome tokioje visai neišvaizdžioje automatinėje kolonėlėje, kur ir vėl buvau nustebintas automato su lietuvišku interfeisu. Truputis kuro už likusius grynus ir pasukome skersai salos, kad bent kažkiek su ja susipažinti. Pradžioje stabtelėjome jo s sostinėje Kardloje, kur papusryčiavome ir nusprendėme kur netoli patraukti, kad per daug nenutolti nuo Heltermaa, iš kurios planavome persikelti vėl į žemyną ir patraukti link Talino. Buvo nuspręstą aplankyti Tahkuna švyturį ir kas ten pakeliui. O pakeliui buvo karinis muziejus, kuris labiau priminė buvusią sovietų armijos bazę:

Paskui dzotai su ilga ir skaudžia savo istorija:

Jau tapę įprastais akmenuotos pakrantės ir šiaurietiškas peizažas:

Pagaliau ir pats Tahkunos švyturys, paminklas kelto “Estonia” aukoms ir akmenėlių labirintas:

Iš čia patraukėme tiesiai į Heltermaa prieplauką, kur jau horizonte matėsi keltas:

Dar porą paskutinių prieplaukos ir “Undinėlės” (čia aš taip tą statulėlę pavadinau) kadrų:

Šį kartą pats uostukas geriau įrengtas: yra baras, parduotuvė, galima atsiskaityti kortele. Pati kelionė keltu irgi žymiai ilgesnė, apie 1.5 h, o ir truputi brangesnė (200 EEK, ankstesnės po 170 EEK).

Iš Heltermaa atplaukėme į Rohukula, kur per Haapsalu keliavome Talino link. Beje, gan ilga kelio Haapsalu – Talinas atkarpa yra remontuojama, o pats apvažiavimas visai nepadeda to išvengti.

Patį Taliną pasiekėme apie 18 val. Prisiparkavę centre prie teatro, greitai užkandome ir patraukėme į miestą. Parkingas centre tikrai nepigus – 72 EEK/h (16 LT/h). Kadangi Taline aš jau ne pirmą kartą, tai savo bendrakeleivei pravedžiau express dviejų valandų ekskursiją po Talino senamiestį. Po to įsistaisėme valandėlei atsipūsti kavinėje prie Rotušės, kur alus dar brangesnis nei salose. Pailsėję, vėl sėdome į savo Alfą Romeo ir apie 21 val. pajudėjome namų link. Po 8.5 valandų ir maždaug 630 km jau rakinome savo namų duris.

Taline nefotografavome nei filmavome, nes mintyse jau kitas kelionės po Estija planas, kur pradžia bus Taline, o toliau Estijos šiaurine pakrante link Narvos, kur mūsų laukia 32 kriokliai ir nuostabūs vaizdai.

Tikiuosi, kad tai bus neužilgo, nes Estijoje mums tikrai labai patiko, nežiūrint net ir prasto oro 🙂 .