Šio meto jau kažkaip neišeina pavadinti rudeniu, o ir žiema vadinti taip pat. Tuo labiau, kad aš jos visai nelaukiu. Todėl ir nusprendžiau dabartinį laikotarpi su tokiu oru vadinti priešžiemiu. Paskutiniu metu tikrai užsikasiau su įvairiais darbais tiek kontoroje, tiek ir namuose. Tad gryno, tegul ir šaltoko, oro gurkšnis tapo gyvybiškai būtinas. O ir akis atplėšti nuo kompiuterio bei nukreipti į kokius įdomesnius vaizdus tikrai nepamaišytų.

Tai va, daug nevyniojant į vatą, keletas priešžiemiškų Rumšiškių vaizdų:

Kas labiausiai patiko – tai tyla. Lankytojų praktiškai nėra. Maklinėji sau vienas ir klausaisi tylos.