Paskutiniu metu pastebėjau, kad dėl įvairiausių priežasčių vis rečiau galiu ištrūkti kur nors į gamtą su fotoaparatu. Tačiau kai nefotografuoji, tai atsiranda noras ką nors veikti jau su esamomis fotografijomis. Tai ir pradedi eksperimentuoti, kad ir su obuoliuku iš Rumšiškių:
O taip atrodė originalas:
Ir kuri nuotrauka įdomesnė?
MariukasM.LT 
A jo, yra ten toks. Bet jis ten natūraliai gyvena, tai nutariau tebūnie 🙂
@scania – va čia ir yra didžioji fotografo dilema:
a) ar parodyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų,
b) ar parodyti pasaulį, kokį jį mato fotomenininkas
Pvz. – ar retušuoti bažnyčios nuotraukoje matomą elektros stulpą, tuo nuotrauką paverčiant žymiai gražesniu paveiksliuku, ar vistik stulpą palikti, išlaikant nuotraukos dokumentalumą? Zis iz ze kvestion… 😉
Sakyčiau didelės dilemos kaip ir nėra. Viskas priklauso nuo fotografavimo tikslo: ar tu nori įamžinti kažkokią vietą ar akimirką tokią, kokia ji buvo, ar nori kažką sukurti savo, matomą vaizdą panaudojant kaip pagrindą. Kadangi fotoaparatas negali perteikti vaizdo taip, kaip jį mato žmogaus akis, tai kūryba jau prasideda nuo pirmųjų fotoaparato nustatymų.
@MariukasM – Taip, man dilemos kaip ir nėra, nes (ko gero, tai profesinis įprotis) vaizduoti viską, kaip yra. Todėl mano įsikišimas į nuotraukas apsiriboja ryškumo, kontrastingumo ir spalvingumo sutvarkymu, tačiau nei retušavimu, nei kompiliavimu neužsiimu. Kodėl? Tiesiog taip matau fotografavimo paskirtį – fiksuoti tikrovę. Iš kitos pusės, suprantu ir vertinu žmones, kurie savo fotografijomis, panaudodami jas kaip žaliavą, kuria naują vertę.
Bet tai yra pasaulėžiūros skirtumai – vienienms patinka saulėlydžiai, kitiems saulėtekiai, bet tai nereiškia būtinumo atsisakyti kažko iš gamtos reiškinių 😉
„Paturbinta“ įdomesnė. Tikrai geriau žiūrisi 🙂 Tik kairėje viršuje obuoliuko pilvelį reikėjo išimti 😉
Šiaip aš taip pat vengiu retušavimo ar montažo, ypač gamtos nuotraukose. Nes man gamta yra graži tokia, kokia ji yra. Bet pasirinktas apšvietimas, ryškio gylis, spalvinis režimas, fotografavimo technika ir pan. suteikia savą matymą ir nuotaiką bet kokiam kadrui. Todėl du skirtingi fotografai, nufotografavę tą pačia vietą, gaus skirtingus rezultatus, kurie atspindės jų subjektyvų požiūrį. Va todėl ir vengiu kalbėti apie tikrovės fiksavimą, nes kiekvienam ta tikrovė yra skirtinga.
Pirma gražesnė 🙂
@MariukasM – Hmmm… “kiekvienam ta tikrovė yra skirtinga.“ Nepritariu 😉 Tikrovė yra tokia, kokia yra, vienintelė ir unikali, ir būtent tokia, kaip ją objektyviai fiksuoja fotoaparatas. Tiesiog mes iškerpame iš nuolat pro mus bėgančios tikrovės kadrą, akcentuodami tos tikrovės vieną ar kitą elementą techninės išraiškos priemonėmis (fokusavimas, spalvos etc.) – va čia pritariu teiginiui, kad “du skirtingi fotografai, nufotografavę tą pačia vietą, gaus skirtingus rezultatus, kurie atspindės jų subjektyvų požiūrį“ į tikrovę. Tačiau obuolys, kabantis kadro pakraštyje, ar stulpas, “augantis iš galvos“ žmogui, lieka tikrovės elementais, esančiais kadre tol, kol tai jiems leidžia fotografas, transformuojantis tikrovę techninėmis priemonėmis. Ir jei fotografo tikrovės supratime stulpas negali “augti iš galvos“ – stulpas bus pašalintas. Fotografavimo metu ar apdorojimo metu.
Tad gal reikėtų sakyti: “kiekvienam tos tikrovės matymas yra skirtingas“?
Na, jei priregistruotas, tai lengvai neiškeldinsi 😀
Gražu ir taip 🙂
@Grumlinas: Dėl tikrovės matymo sutinku, na dar sutinku, kad reiškinio ar objekto egzistavimo prasme fiksuojame tą pačią tikrovę. Bet visa kita yra tikrai subjektyvu.
@MariukasM – Na va, kaip ir priėjome konsensuso – turėdami prieš save tą pačią objektyvią tikrovę, kiekvienas ją matome subjektyviai. Fiksuodami jos vaizdą objektyviu fotoaparatu, vistik įnešame subjektyvumą, parinkdami fotografavimo nustatymus. Trečias subjektyvumo etapas – kai fotografinis vaizdas techninių priemonių pagalba priverčiams tapti subjektyviu mus tenkinančiu vietovės atvaizdu.
Vienžod, ištisinis subjektyvizmas ir voliuntarizmas tikrovės atžvilgiu… 😉
@Grumlinas: Diskusijos apibendrinimas tikrai geras 😉
@scania – Tai, kad vienoje nuotraukoje matome 4 namus, o kitoje – 3 – visiškai nekeičia tikrovės. Čia yra antrojo subjektyvizmo etapo (“įnešame subjektyvumą, parinkdami fotografavimo nustatymus“) rezultatas. O tikrovė… Ji juda pro mus nesustodama ir ironiškai krizena iš mūsų pastangų ją fiksuoti.
Hmmm… O man atrodo, kad mes ne „skirtingai matome tą pačią tikrovę“, bet „gyvename skirtingose tikrovėse“, kurios kartais būna panašios 😀
Juk ir nuotrauka – fotografuota iš tam tikro aukščio, kuris priklauso nuo fotografo ūgio ir fotografavimo įpročių. Todėl vieno fotografo įamžintoje tikrovė bus su trim namais, kito – su keturiais 🙂
@scania – 😉
Grimztam į pažinumo proceso svarstymus? Pasikartosiu: “O galbūt Dievas mane numatįė būti ateistu“ (S.J.Lec)
@scania: O aš visai nepykstu, kad jūs čia pas mane filosofuojate. Netgi visai, sakyčiau, smagu 🙂
Taip, pavyzdį parinkau ne kokį, mikliai sumaltą į miltus 🙂
1 Tikrovė yra tai, ką mes žinom.
2 Tai, ką žinom, nebūtina susiję su tiesa.
3 Mūsų tikrovė drąsiai gali būti netikra.
Nesunku patikrinti, kiek namų yra aplinkui, bet giliau pažinti – nėra kaip. Juk kad ir kokio objektyvumo siektume – visos išvados yra subjektyvios. Kiekvienam skirtingos.
Pavyzdžiui – jei vienas obuolys taip patraukė dėmesį, kad kiti nublanko – tai redaguota nuotrauka TIKSLIAU atspindi tai, ką žmogus MATĖ 🙂
P.S. @MariukasM – iš komentavimo po nuotrauką padarėm filosofines batalijas 😀 Su Grumlinu jau kalbėjom kartą apie dokumentinę/meninę fotografiją, ir matyt, dar kalbėsim 😉
Smagu girdėti argumentus, o ne emocijas 😀
Tai kad tuo obuolio viskas ir prasideda. Pvz, paragavus obuolio išspyrė iš rojaus, kitam, gavus su obuoliu per makaulę, traukos dėsnis iššoko 🙂
Ir viskas nuo obuolio… Nors yra tikinčiųjų, kurie tvirtai tiki obuolio reikšmingumu žmonijos istorijoje 😀
Tiksliai, Niutonas! Buvau pamiršęs 🙂
Tikiu, kad ne vienas lietuvis yra gavęs obuoliuku maumenėlin, betgi jokio dėsnio neišrado… 😀
Kelios pastabos beįsisiūbuojančiai diskusijai.
Džiugu matyti kūrybinį Mariuko M. darbą: labai skoningai ir taikliai parinktas spalvų pašalinimas iš foninių objektų, paliekant spalvingą tik Obuolį. Nupilkėjusi jo aplinkuma taip sėkmingai paryškina jo šviežumą, jo išsilaikymą ir gyvumą – šalvėjimo būsenoje, kuri nėra taip akivaizdžiai juntama visoje spalvotoje nuotraukoje.
Tačiau labai teisinga, taikli „Scanijos“ pastaba – apie kairėje be paskirties styrantį gabalą obuolio, ir dar pirmam plane. Tai yra ne daugiau kaip neapsižiūrėjimas.
Jeigiu spalvų nusodrinimas buvo sėkmingas žingsnis, tai palikimas neaiškaus objekto nuotraukoje – tik sėkmingo nusodrinimo džiaugsmo užgožtas nebaigtas kūrybinis darbas. Minties išryškinimą derėjo privesti iki galo: juk kūryba – tai nėra rodymas visko, taip kaip tai savaime yra (tam fotografas nė nereikalingas – pats fotoaparatas pats taip užfiksuoja „kaip yra“. Bet fotografui duota (jei turi pašaukimą), Akis, kuri mato grožį, ir Širdis, kuri mato prasmę. Todėl šiais Dievo duotais instrumentais dera sugroti iki skambesio. Jei žmogus nemato Prasmės ar Grožio, žinoma, kūrybinės Fotografijos jam imtis tikrai jam neverta. Tespaudo fotoaparatą kaip savo asmeninio dienoraščio šratinuko mygtuką. Tačiau, jei sykį žmogus jau mąsto – paveikslavimo mygtuką tespaudie jau su žinojimu, kodėl taip darai.
„Grumlinas“ rašo: „Va, čia ir yra didžioji fotografo dilema:
a) parodyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų;
b) ar parodyti pasaulį, kokį jį mato fotomenininkas;“
Galima būtį pagalvoti, kad yra koks nors „objektyvus Pasaulis“, o ne mūsų santykis su juo… Mintis yra dalykų Santykis. Jei fotografijoje nėra mūsų Santykio – tai fotografija neturi vertės. Tik išreikštas rakursas į objektą – jį išskiria iš aplinkos. Todėl visa, kas stipriau išskiria daiktą iš aplinkos – kuriančiam žmogui yra gera. Ko negalime pašalinti iš nuotraukos rakursu, pašaliname Vaizdo valdymo įrankiais.
„Taip, man dilemos kaip ir nėra, nes (ko gero, tai profesinis įprotis) vaizduoti viską, kaip yra. Todėl mano įsikišimas į nuotraukas apsiriboja ryškumo, kontrastingumo ir spalvingumo sutvarkymu, tačiau nei retušavimu, nei kompiliavimu neužsiimu. Kodėl? Tiesiog taip matau fotografavimo paskirtį – fiksuoti tikrovę. Iš kitos pusės, suprantu ir vertinu žmones, kurie savo fotografijomis, panaudodami jas kaip žaliavą, kuria naują vertę. Bet tai yra pasaulėžiūros skirtumai…“ – dar kartą rašo „Grumlinas“…
Ir čia nėra nei „dilemos“, nei „pasaulėžiūros“, a nei hamleto klausimo „Zis iz ze kvestion…“ Čia tėra sugebėjimo ir kantrybės buvimo arba ne klausimas. Jeigu žmogus pašalina dulkes, skenuotos fotografijos įbrėžimus – tai nėra nuotraukų panaudojimas „kaip žaliavos“. Jautrus nuotraukų retušas reikalauja nepaprastos kantrybės, kūrybingumo ir išradingumo. Įsivaizdavimas, kad kadrų pleškinimas, vėliau tik patvarkius spalvų korekciją ar nuotraukos kontrastingumą, ką atlieka bet kuri automatinė fotolaboratorija, yra kokiu nors būtų Dokumentinės fotografijos požymis, būtų labai skaudus klaidinimas. Dokumentinė Fotografija – tai daugeriopai reiklesnis fotografavimo objekto atrinkimas, o po to – dar dėmesingesnis jos trūkumų pašalinimas. Tai paprasčiausia Pagarba žiūrovui, o ne savo juodraščių, elementariai patvarkius, rodymas. Tokį „Grumlino“ čia išsakytą „požiūrį“ į nuotraukos tobulinimą, aš laikyčiau paprasčiausia tinginyste, nesugebėjimu arba nežinojimu kaip – galima tvarkyti fotografijas.
Todėl, imantis patarti jaunesniam, reikia labai atidžiai ir rūpestingai pasverti patarimus.
Fotografas yra lygiai toks pat kūrėjas, kaip ir bet kurios srities menininkas kaip kompozitorius, skulptorius ar literatas. Ir jei žmogui jau ima atrodyti, kad stulpas, kyšantis priešais bažnyčią sudaro dokumentinę nuotraukos vertę, tai toks „meistras“, vargiai turi kūrėjo gyslelę: jei objektas įlenda kadran tik dėl to, kad fotografuojantysai neturi kur, kada ar tingi atsitraukti, tai tikrai neturi nieko bendra nei su meniškumu, nei su dokumentalumu: tai paprasčiausias neskyrimas tam laiko, neteikimas reikšmės fotografuojajam objektui, tuo pačiu netenkant jokios teisės į į to vaizdo dokumentalumą.
„Grumlinas“ Nežinau, ką tamsta, Grumlinai, skaitote, bet tai tikrai ne iš paties žodyno: „konsensusas“, „subjektyvizmas“, „voliuntarizmas“. Neverta naudoti tokių tarptautinių žodžių, nemokant lotynų kalbos. Tai beprasmiška.
MARIUI linkiu įkvėpimo ir kūrybinės sėkmės.
Va čia tai komentaras! Nors ir ilgas, bet perskaičiau su malonumu. Gaila, kad Jūs jį parašėte taip vėlai, kai diskusija po šiuo įrašu jau kaip ir baigėsi. Bet kodėl jai neprasitęsus? Aišku, jei to panorės diskusijos dalyviai. Bet kokiu atveju, labai esu Tamstai dėkingas už išsakytas mintis 🙂
Dar kartą labas, MARIAU. Ačiū, kad atsiliepei, džiaugiuosi, kad pastabos patiko. Ir man smagu matyti tokius kūrybingumo pradus Tavo mintyse ir darbe. Tačiau nemanau, jog verta toliau plėtoti viešą diskusiją vien dėl diskusijos, verčiau panagrinėti kūrybos temą giliau, asmeniškai. Jei kam bus įdomu, natūraliai pasidalins mintimis.
Kaip minėjau, pagrindiniai Fotografijos metmenys yra Grožis ir Prasmė. Grožis – kaip toji regimosios tikrovės dalis, kuri yra labiau pakylėta už kasdienybę, toks daiktų ar dalykų Vaizdo santykis, kuris paliečia žmogaus Širdį taip, kad jis pasijunta esąs jau kitu žmogumi. Grožis taip sukrečia širdį – kad pradeda valdyti žmogaus elgesį. Todėl labai svarbu, kuriant – turėti galvoje, jog dirbi ne su nuotraukomis, ne su fotopopieriumi, o su būsimojo žiūrovo Širdimi. Todėl ir pats turi glausti fotoaparatą prie akies, tik įsitikinęs savo paties širdies skaidra.
Kitas gyvenimo vertės matas – Prasmė: naujo, verto – Rasmė. Rasmė žodžio, įvardijančio Grožį. Tai – už Kalbos šydo esantis grožis, kuris tampa matomas stebinčiam Laiką. Taigi, Kalba – antrasis kūrybos sandas (sudėtinė dalis), kuri atidengia dar vieną, gilesnįjį Grožį, matomą nebe akimis. Žodis atveria Prasmę.
Po nelengvos teorijos, pridursiu dėl Tavo gražaus bandymo pavadinimo. Yra labai ir labai svarbu, kaip vadiname savo darbus. Kaip suteikdami savo vaikui krikšto vardą, galvojame, kuo norėtume, kad jis taptų – priskiriame jam globėją – angelą sargą, taip, leiusdami į pasaulį savo fotografiją (atmink, kad nuo tos dienos – ji pradeda savarankišką gyvenimą, jau vis mažiau ir mažiau priklausomą nuo mūsų norų ir nenorų), todėl Vardas turi įkvėpti – ir jį tariantįjį, ir jį girdintįjį. Tad negalima fotografijos taip pavadinti: OBUOLIUKAS… Kad tai „obuoliukas“, tai matome ir be parašymo. Nebūk, kaip daug kartų komentavęs Grumlinas, realistas. Tai ne kūryba. Verčiau įsižiūrėk į tą taip nuostabiai intuityviai Tavo paties išryškintą Obuolį, jo būseną, pamėgink perkelti metaforą žmogaus gyveniman – pajusk bendrumą: pasvarstęs širdy pavadink – poezija pati išskils iš Tavo širdies. Kokia įdomi to Kitokio Vaisiaus būsena! Jis toks ryškus ž aplinkai, artėjant žiemai, nublankus – jis kabo – tarsi išsaugojęs savo Vasaros atmintį… Juk ir žmonės tokie: vieni nupilkėja, nespėję nė gilios jaunystės išgyventi. Kiti – ir kūnui suvytus, išsaugo kažkokį nenusakomą Jaunatvės švytėjimą: akyse, net odoje…
Tad kurdamas, visuomet galvok apie Žodį: Žodis – Prasmės vartai. O Vartai – Durys, kurios atveria Miestą! Miestas – tūkstančių žmonių Sugyvenimo būdas. O fotodailininkas – to gyvenimo metraštininkas. bet tik būdamas geru istoriku, atrasdamas dėsningumus, įžvelgdamas pačius ryškiausius ir tauriausiu to gyvenimo bruožus – įgyja pašaukimą – įkvėpti gyventojus Prasmei.
Sėkmės Tau – kuriant, ir ypač – mąstant, suvokiant įvykusį Fotografijos stebuklą!
Deja, turiu sutikti, kad nuotraukų pavadinimai tikrai nėra stiprioji mano pusė. Kaip nebūtų keista, visada kažkiek pasimetu kai reikia duoti nuotraukoms pavadinimus, o kartai norisi iš viso palikti be jokio. Nemažai esu skaitęs apie pavadinimo svarbą nuotraukai, o ir pats tą puikiausiai suvokiu. O Jūs dar įdomiau tą svarbą nusakėte. Bet kaip bebūtų, ko gero man dar reikia ne tik išmokti perteikti tai ką matau ir ką jaučiu, kad ir žiūrintysis pajaustų ir suprastų, kodėl aš paspaudžiau užrakto mygtuką, bet ir trumpai tai nusakyti pavadinime. Gal tai gausis ateity, kai po truputi vis daugiau man pavyks atsiverti mane supančiam pasauliui. O dabar, jei jau kalbėti atvirai, aš jaučiuosi esąs fotografijos kelio pradžioje ir mokausi. Be to, kaip ir visi naujokai, vis dar susiduriu su techninės patirties stoka tiek fotografuojant, tiek ir apdorojant nuotraukas. Kartais, ir tą teisingai pastebėjote, neužtenka kantrybės, o kartais ir noro kruopščiau padirbėti su tuo, ką parsinešiau fotoaparate. Norisi kaip mažam vaikui kuo greičiau pasidalinti tuo, ką pamačiau ir kas man įsiminė. Bet, tikiuosi, dar išmoksiu. O dabar stengiuosi bent jau vadovautis viena pagrindinių fotografijos taisyklių – neskubėti 🙂
Na, tiesiog stebiuosi Tavo kantrumu, susikaupimu ir… išmintingai savikritišku žvilgsniu į save. Tai labai brangi savybė kuriančiam. Šį šeštadienį 12.00 Šeimos centre prie Aušros Vartų pradedu susitikimų ciklą – apmąstymus apie Fotografiją, trumpas 2 mėn. pamokas, kuo prasmingu (prasmingančiu) galima paversti tūkstančius savo fotografijų, padaromų kasdien.
Kviečiu pagal galimybes dalyvauti pirmajame susitikime. Šiaip mokestis yra 10 Lt, bet Tau užteks atsinešti Atspausdintus savo Obuoliukus :).
Sėkmės.
Dėkui už kvietimą 🙂 Bet, deja, tikrai negalėsiu sudalyvauti, nes kaip tik šį šeštadienį jau turiu suplanuotą susitikimą.
Sveiki,
Vasara įpusėjo. Vieni – atostogauja, kiti – jau grįžo. Dar kiti svajoja. Kai kas gal atrado paparčio žiedą. O mes gyvenam susitikimo su Jumis džiaugsmu ir viltim.
*
KELIAUK KITAIP
KELIAUK su mintimi. Keliauk NESKUBĖDAMAS
*
Susitinkame birželio 27 d. ( šeštadienį ) 12.00 val.
Vilniaus Arkivyskupijos Šeimos centre
( Aušros vartų 12, Vilnius) 110 salytėje
*
Pirmame susitikime žiūrėsime foto filmus, aptarsime mūsų programos metmenis, kalbėsime apie fotografiją ir mūsų bei Jūsų galimybes, lūkesčius ir praktinius dalykus. Gurkšnosime arbatą, mėgausimės kava, susipažinsime.
Laukiame!
Atgalinis pranešimas: MariukasM.LT » Kelionių archyvai–pasivaikščiojimas Rumšiškėse
man pirma gražesnė :). Valiukiškesnė.