Šiandien kaip ne kaip pirma žiemos diena. Tad ir pabandžiau rasti tą žiemą.
Šiaip, stipriai įtempus vaizduotę, galima įsivaizduoti, kad sninga:
Galima įsivaizduoti, kad Kalėdinė eglė tikra ir apsnigta, nors, iš kitos pusės, tikros eglės man visada kažkaip gaila:
O gal geriau truputi pakentėti, gi bus ta žiema, kur ji dėsis? Geriau paklajoti po tamsius senamiesčio skersgatvius 🙂 :
MariukasM.LT 
Mjooo… kad tik iš tikrųjų nebūtų snaigės vien tokio pavidalo…
Tamsus skersgatvis tam tikrą atmosferą ir nuotaiką sukelia
PIRMAS ŽIEMOS VAKARAS. Labai gražus, ramus Žiemos vakaras. Gili, sodri žiemos prieblanda, kuria stipriai paryškina rankų darbo snaigės. Tas kontrastas tarp lauko ir vidaus – sukuria ypatingą Žmogaus buvimo vertės pojūtį. Taip, dabar gali būti baisiai šalta, gali – žvarbu, tačiau ten, kur prisiliečia žmogaus ranka ir širdis – neatvės…
Tas gintarinis gatvės geltonis – regis kaip koks karamelinis vaikystės saldainis, ir kabančios baltos snaigės – kaip cukraus pudra pagardinimui…
BERNARDINŲ GATVELĖS VINGIS. Kažkaip labai pavyko Tau užčiuopti josios gyvastį ir gilią vienatvę, kyri taip būdinga šiai siaurutei senamiesčio vingei… Yra tokios pat nuotaikos 1926 m. nespalvota, mūsų Vilniaus fotografijos meistro Jano Bulhako nuotrauka „Bernardinų gatvelė“. Būtent, ta pati ramybė, vienatvė, neskubruma… Sakytum, visai ne mūsų, dieninio triukšmo epochoje paveiksluota.
Sėkmės Tau!
Kas man fotografijoje patinka, o gi tai, kad gali tarsi pasivogti ir įamžinti kokią nors tau patinkančią akimirką, kuri galbūt tetruko kelias sekundes. Su šia gatvele taip ir gavosi. Man už nugaros šurmuliavo Pilies gatvė, o prieš mane dar skambėjo už vingio nukaukšėjusios moters žingsnių aidas, bet aš pasiėmiau šios gatvelės ramumą. Tai, kas man labiausiai patinka klaidžiojant po Vilniaus senamiestį, kuriame prabėgo dalis mano vaikystės.
Tu puikiai komentuoji – gyviausiai reiški jausmus, būsenas, sumanymus. Klausykis savo širdies balso, išlaikyk, panešiok vienatvėje širdį Vaizdą ir Žodį, suglaudink juos, pajusk jų sąskambį – neišsakyk visko iki galo, ir pavadink! Kiekvieno mylinčio širdyje esti Poetas, tik savo pajuoka, pašaipa (ypač pavojinga ironija!) mes sugūžiame savo talentingiausiuosius žmones, pasilikdami su kandžiais, piktais, pagiežingais nevykėliais, jiems leisdami plevėsuoti viešumoje, užuot sudraudę.
Tavo paskutinysis atrašas – tiesiog Literatūrinis etiudas! Turėk galvoje, kad tik nedaugelis savo plunksnos dovaną (galbūt dėl sovietinio, kiti – posovietinio auklėjimo) išnudoja. O tai – tokia širdies gaida, kuri pažadinti gali – ir snaudžiančią širdį.
Atspausdink, pasiuntęs internetu http://www.fotofabrikas.lt, prieš tai užsiregistravęs e-adresą tame puslapyje, gausi nuolaidą – ir už 3,60 Lt atspausdinsi šią puikią nuotrauką 20×30 cm formatu. Tuomet, manau, šį savo Žodžio etiudą eksponuok kartu su šia nuotrauka. Bet kuriai akiai bus atgaiva. Galėsi pasiūlyti įsigyti. Kad ir Bankui, IKI ar RIMI parduotuvių vadovams, pradžioj, pvz. už 150 Lt. Pabandyk. Bus smagi paskata tolesnei kūrybai. Atmink, kad Fotografija – pati įtakingiausia žiniasklaidos forma – šiuolaikinėje Vaizdo valdomoje visuomenėje!
Manau, kad pašaipa, ironija, o ir cinizmas kartis pasireiškia kaip žmonių gynybinė reakcija į bandymus pasiekti jų jausmus arba taip bandoma paslėpti savuosius. Kiti – šiaip pikti ir jiems nepatinka, jei kas gyvena ir mąsto kitaip nei jie.
O dėl nuotraukų pardavimo už pinigus… Kelionės ir fotografavimas – dabar vieni didžiausių mano pomėgių, kurie man padeda atitrūkti nuo kasdienybės, atsipalaiduoti ir pailsėti. Kol kas tikrai nenorėčiau, kad į šį reikalą įsiveltų pinigai. Jei tai ateity gausis natūraliai, kodėl ne? Bet viskam savas laikas.