Kai vakar perskaičiau kaip Grumlinas mėgavosi namuose kepta duona, nebeišlaikiau ir tą pačią dieną savo brangiausiąją prikalbinau  taip pat nusipirkti tokį aparatą. O tačiau, jau susiruošus išbandyti šiuolaikinį duonkepį pečių, paaiškėjo, kad namuose nėra jokio padoraus svėrimo prietaiso. Vis kažkaip išsiversdavome matuodami iš akies. Bet instrukcijoje griežtai prigrasinta viską matuoti tiksliai, jei nenorima nusivilti šio technikos stebuklo galimybėmis. Kadangi reikalas jau buvo vakarop, tai tikimybė mūsų miestelyje įsigyti reikiamą daiktą lygi nuliui. Tad nori ar nenori, teko dar kartą prasivažinėti iki Vilniaus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Visus ingredientus į aparatą sukrovėme iš vakaro, nustatėme laikrodį ir šviežia, dar garuojanti duona mūsų laukė ryte pusryčiams. Mmmm kaip buvo skanu su pienu. Aišku, tai neatstoja tos tikrame pečiuje keptos naminės duonos, kurią vaikystėje ragaudavau per atostogas kaime, bet sava duona yra sava, todėl ir skaniausia 🙂 .