Gerais norais pragaras grįstas. Šiandien tą supratau ryte važiuodamas į darbą.
Gerai, iš eilės. Vakar, po ilgojo šventinio savaitgalio, anksti ryte Alfa mane pasitiko užšalusiomis spynelėmis (matyt kažkur gavo per daug drėgmės). Tikrai sugaišau nemažai laiko, kol patekau į automobilio vidų, o dar tiek pat sugaišau, kol vėl spynelės pradėjo veikti tvarkingai. Todėl į darbą atvažiavau gerokai pavėlavęs, nes ant slidaus kelio atsigriebti už sugaištą laiką praktiškai jokių šansų, nes didžioji automobilių dalis juda labiausiai išsigandusio pasirinktu greičiu. Lenkti tokiomis sąlygomis irgi nevilioja. Todėl šiandien ryte, nujausdamas, kad tas fintas su spynelėmis gali ir pasikartoti, į darbą susiruošiau truputi ankstėliau. Bet, mano džiaugsmui, nežiūrint lengvo šaltuko, spynelės veikė tvarkingai. Todėl užkūręs variklį ir nuvalęs nuo auto sniegą, iš karto sėdau ir pajudėjau link Vilniaus. Kelias pakenčiamai slidus, per radiją nebloga muzikėlė, tad visai smagiai važiavosi. Bet viduje vis kirbėjo nerimas, kad viskas čia per gerai klojasi ir šiam idiliškam vaizdeliui aiškiai kažko trūksta. Kažkur pusiaukelėje nerimas susifokusavo į džinsų kišenes ir užpakaline sėdynę. Reikalas tame, kad žiemą, rytais, keliaudamas į darbą, aš iš pradžių išeinu į namo kiemą, užkuriu Alfos variklį, ramiai nuo jos nuvalau sniegą ir dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus. Kol taip suvaikštau, prašyla auto salonas ir atitirpsta langai. O šiandien, iš to džiaugsmo, kad neteko kariauti su durelių spynele, fazę “dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus” aš kažkaip nejučia praleidau. Taigi, pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie. Nieko daugiau neliko, kai nuo pusiaukelės grįžti namo, pasiimti daiktus ir vėl pakartoti visą maršrutą iš naujo. Aišku, iš mano gerų norų teliko šnipštas ir darbe atsiradau panašiai kaip ir vakar. Kaip sakoma, per durną galvą papildomos kuro ir laiko sąnaudos, o su gerai norais gavosi “kaip visada” 🙂 .
MariukasM.LT 
Nevaryk Dievo į medį 🙂
“pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie“
būtų daug liūdniau, jei sakinys būtų pasibaigęs:
“pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti kieme“
Teoriškai, nors ir sunkiai tai įsivaizduoju, ir toks variantas yra įmanomas, nes išsiblaškymo ribos yra sunkiai nusakomos 🙂
gerai, kad ne liko pūpsoti kieme, kurie nukrito pradėjus važiuoti nuo automobilio stogo :))) vaizduotė visagėl, bet ir taip mačiau būna :))
O iš tiesų, nereikia džiaugtis apie atvažiavimą laiku, kol neatvažiavai 🙂
Bent aš ryte džiaugiuosi, kad anksčiau atsikėliau ir nebevėluosiu… o pavėluoju dar labiau nei pramiegojus 😀
Vat ir aš sakau, kad geriau nekeisti to, kas gaunasi gerai savaime. Kai nori ką nors pakeisti į “geriau“, dažnai gaunasi “kaip visada“ 🙂
Na, bent jau mašina gerai sušilo 🙂
Tiksliau labiau sušilau aš pats, nes tokioje situacijoje kažkaip greičio pedalas spaudžiasi labiau 🙂
O aš džiaugiuosi, kad man darbas prasideda tada, kai ateinu į jį:) Taigi pavėluoti neįmanoma.
Šiaip mano darbas visada su manimi, t.y. aš galiu prisijungti iš bet kur, kur tik yra koks nors ryšys. Bet mano bosams ramiau, kai aš būnu jų matymo lauke 🙂
Mumi tokiais atvejais sako: “Durna galva – šiknai neramu“ 😉
Iš tikrųjų gerai, kad visa tai neliko ant awto stogo, atremta į medį šalia awto etc.itd.
Kartais, kai galva būna durnumo režime, gauni bonusą iš serijos “sekasi gi durniams“ 🙂
Va-va – girtam griūvančiam sėkmė čiužinį pakiša, o blaivas bent ranką susilaužo 😉
Tarp kitko. Jei dokumentai tvarkingai išduoti, bet tik jų neturi savimi, policija pernai bausdavo tik iki ~50 LTL. Čia patikrinta su vairuotojo pažymėjimu ir leidimu ginklui.
Tiesa, stipriai rekomenduotina vis tiek turėti kokį asmens tapatybės dokumentą, kad įrodytum, kad čia tikrai tu, o ne kupranugaris. Likusių dokumentų egzistenciją/realumą jie jau patys susitikrina.
Šiuo atveju dokumentų palikimas namie ne pats blogiausias dalykas, nes taip buvo nutikę ne kartą, o ir su pareigūnais taip pat yra tekę aiškintis. Blogiausia laptopas ir komunikatorius. Bet mane pralinksmino pati situacija kaip tai atsitiko 🙂
Nu jo. Prieš laiką nepatartina džiaugtis. Apsvaigsti iš laimės, o kai ji nublėsta… Pats supranti, juk patyrei.
Visa ši istorija tikrai manęs nenuliūdino, o net gi pralinksmino. Juk nieko tragiško neįvyko, dėl ko reiktų nusiminti 🙂