Gerais norais pragaras grįstas. Šiandien tą supratau ryte važiuodamas į darbą.

Gerai, iš eilės. Vakar, po ilgojo šventinio savaitgalio, anksti ryte  Alfa mane pasitiko užšalusiomis spynelėmis (matyt kažkur gavo per daug drėgmės). Tikrai sugaišau nemažai laiko, kol patekau į automobilio vidų, o dar tiek pat sugaišau, kol vėl spynelės pradėjo veikti tvarkingai. Todėl į darbą atvažiavau gerokai pavėlavęs, nes ant slidaus kelio atsigriebti už sugaištą laiką praktiškai jokių šansų, nes didžioji automobilių dalis juda labiausiai išsigandusio pasirinktu greičiu. Lenkti tokiomis sąlygomis irgi nevilioja. Todėl šiandien ryte, nujausdamas, kad tas fintas su spynelėmis gali ir pasikartoti, į darbą susiruošiau truputi ankstėliau. Bet, mano džiaugsmui, nežiūrint lengvo šaltuko, spynelės veikė tvarkingai. Todėl užkūręs variklį ir nuvalęs nuo auto sniegą, iš karto sėdau ir pajudėjau link Vilniaus. Kelias pakenčiamai slidus, per radiją nebloga muzikėlė, tad visai smagiai važiavosi. Bet viduje vis kirbėjo nerimas, kad viskas čia per gerai klojasi ir šiam idiliškam vaizdeliui aiškiai kažko trūksta. Kažkur pusiaukelėje nerimas susifokusavo į džinsų kišenes ir užpakaline sėdynę. Reikalas tame, kad žiemą, rytais, keliaudamas į darbą, aš iš pradžių išeinu į namo kiemą, užkuriu  Alfos variklį, ramiai nuo jos nuvalau sniegą ir dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus. Kol taip suvaikštau, prašyla auto salonas ir atitirpsta langai. O šiandien, iš to džiaugsmo, kad neteko kariauti su durelių spynele, fazę “dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus” aš kažkaip nejučia praleidau. Taigi, pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie.  Nieko daugiau neliko, kai nuo pusiaukelės grįžti namo, pasiimti daiktus ir vėl pakartoti visą maršrutą iš naujo. Aišku, iš mano gerų norų teliko šnipštas ir darbe atsiradau panašiai kaip ir vakar. Kaip sakoma, per durną galvą papildomos kuro ir laiko sąnaudos, o su gerai norais gavosi “kaip visada” 🙂 .