cc GreekVicar

Kartais, dėl įvairių sutapimų, netyčia gali pradėti tikėti visokiais prietarais. Pavyzdžiui ir tuo, kad 13-oji diena yra tikrai nelaiminga. Arba jei esi nelabai apsisprendęs su savo savaitgalio planais, apvaizda gali tikrai pasirūpinti, kad turėtum ką veikti bent jau kelioms dienoms į priekį. Taigi, kaip jau tikriausiais supratote, visa istorija prasidėjo praėjusį šeštadienį, kovo 13-ąją dieną. O buvo taip…

Šeštadienis prasidėjo gražiu, saulėtu rytu, ir jokie dangaus ženklai nepranašavo kokių nors nemalonių įvykių. Taigi, nelabai turėdamas ką veikti, o tiksliau turėdamas, tik nenorėdamas to daryti iš pat ryto, patraukiau į miestą pasižmonėti ir gal truputi “pamedžioti” su fotoaparatu. Deja, foto medžioklė buvo nelabai vykusi, tad visas atminties kortelės turinys nukeliavo į nevykusių fotografijų rojų. Dėl to tikrai nepergyvenau, nes kartais taip jau būna, kad tu ir tavo kūrybinis įkvėpimas laiką leidžiate atskirai. Taigi, vis tiek nenumaldomai atėjo laikas, kada turėjau padaryti vieną man labai nepatinkantį, bet neišvengiamą darbą.

Darbelis tikrai ne iš maloniųjų – išvalyti katilą, plius dar tą dalį dūmtraukio, kur yra alkūnės. Tai darau kas dvi savaites, nes tos alkūnės turi tendenciją kaupti visą šlamštą, kuris smarkiai padidiną kamino užsidegimo pavojų. Porą kartų man tai buvo nutikę. Įspūdžiai tokie, kad visus “ai, gal kitą kartą” ar “gal daugiau taip nebebus” dabar atmetu iš karto. Taip ir tą dieną pasistenėdamas ėmiausi darbo. Kamino valymui naudoju specialius plieninius pintus trosus, kurių galuose yra privirinti sriegiai šepečių prisukimui ar pačių trosų sujungimui. Viskas kaip visada, daryta šimtą kartų, todėl jokių nemalonumų aš nesitikėjau. Bet tai vis gi buvo nelemtoji 13-a diena. Tik sugrūdus šepetį į kaminą per visą troso ilgi (o tai yra 5m) pasigirdo lengvas dzingtelėjimas, kuris nuaidėjo per visą dūmtraukio indėklą. Tas manęs nei kiek nesujaudino, nes kai trinasi metalas į metalą, tokių garsų būna apsčiai. Tačiau, kai trūktelėjau trosą atgal, o šis visiškai laisvai išslydo per alkūnes iš kamino, supratau, kad dabar turiu bėdą ir “smagią” atrakciją neaišku kuriam laikui. Tas sumautas šepetys nutrūko su visu sriegiu ir liko įstrigęs kažkur kamine! Pati nemaloniausia to pasekmė – negali kurti katilo, o lauke tikrai dar ne gegužis. Bet kokios desperatiškos pastangos sužvejoti įstrigėlį nedavė jokių vaisių, o minties lipti ant stogo teko atsisakyti, nes lauke jau temo. Tad tą dieną teko susitaikyti su rezultatu 1:0 nenaudėlio šepečio naudai. O namas pradėjo po mažu vėsti…

Sekanti diena prasidėjo nuo bandymo susikonstruoti kokį nors padoresnį įrankį, bet visi variantai nei kiek negelbėjo. Bandžiau ir iš apačios, ir iš viršaus – viskas be naudos. Rezultatas buvo 2:0 šepečio–niekšo naudai, bet aš jau supratau, kad be pagalbos neišsisuksiu. Tačiau buvo sekmadienis, ir nelabai kas galėjo man čia padėti. Tad teko susitaikyti su mintimi, kad viskas turi būtinai išsispręsti pirmadienį, ir tai turės padaryti profesionalas. O namie jau buvo ne taip jau ir malonu…

Pirmadienis prasidėjo tuo, kad gan greitai pavyko rasti kaminkrėčių firmą, kuri sutiko greitai pagelbėti. Prieš pusiaudienį aš jau spaudžiau ranką atvykusiam meistrui, kuris buvo nusiteikęs optimistiškai, nes esą yra traukęs iš kaminų ir ne tokius daiktus (kaip pavyzdys buvo paminėta ir 10 kg svoriu kuvalda). Tačiau aš buvau ne taip optimistiškai nusiteikęs, nes jau buvau susidūręs su šepečiu-niekšu. Todėl iš karto meistrui pasiūliau lipti ant stogo ir bandyti tą daiktą sužvejoti iš viršaus, kur pakeliui nėra jokių alkūnių. Tačiau jis nusprendė visgi bandyti stumti lauk per apačią. Kaip sakoma,  meistras sako, meistras žino. Bet kokiu atveju,  “apsiginklavęs” jis buvo neprastai. Tačiau net ir jis po visokių bandymų įvairaus didumo ar net keliais šepečiais iš karto išstumti šepetį-niekšą lauk iš kamino, turėjo pripažinti, kad sutiko savęs vertą priešininką. Taip tęsėsi vos ne kokias tris valandas. Visi padargai praeidavo kiaurai dūmtraukį kaip per sviestą, net neužkabindami ten lindinčio užsispyrėlio. O man jau pradėjo darytis šalta tiek styrant lauke, kur vis tikėjausi pamatyti beišlekiantį iš kamino tą prakeiktą šepetį, tiek ir namo viduje. Rezultatas jau buvo 3:0 šepečio-niekšo naudai. Meistrui beliko tik viena išeitis – lipti ant stogo ir bandyti juvelyriškai sužvejoti užsispyrėlį. Vėl visokių įnagių konstravimas ir daugkartinis karstymasis ant stogo. Lyg dar būtų to maža, dangus kuo toliau, tuo labiau niaukėsi ir link mūsų artėjo grėsmingai tamsūs debesys, o tolumoje girdėjosi griaustinis. Kova ant stogo tęsėsi dar kokią valandą, kol pagaliau pasigirdo pergalės šūksnis, o šepetys-niekšas buvo išvilktas į dienos šviesą ir gėdingai nutrenktas žemyn ant žemės. Pagaliau.

Iš tikro mums pasisekė, nes tik nulipus meistrui nuo stogo, virš mūsų galvų, tarsi saliutas pergalės proga, pasimatė tvykstelėjimas ir tą pačią akimirką nugriaudėjo galingas, panašus į savotišką sprogimą, o gal greičiau pliaukštelėjimą, griaustinis. Ore pakvipo ozonu, o tai reiškia, kad žaibas trenkė visai šalia. Mes lyg susitarę pažiūrėjome į metalinį, išsikišusį apie metrą virš kamino, indėklą ir į namo televizijos anteną. Viskas kaip ir savo vietoje, tad kur vis gi pataikė, taip ir nesupratome. O dar po kelių minučių prasidėjo stiprus sniegadribis, kuris labai greitai po sniegu palaidojo ant stogo šlaito esančias kopėčias. Mes viską spėjome laiku.