<![CDATA[

© fototips.ru

Tikrai nesu pirmas, kuris, pradėjęs fotografuoti su skaitmeniniu veidrodiniu fotoaparatu, susidūrė su skaitmeninių nuotraukų RAW formatu, o tiksliau kalbant, pradėjau vis dažniau jį naudoti nei JPEG. Nenoriu čia parašyti dar vieno straipsnelio iš serijos “RAW vs. JPEG”, nes kiekvienas formatas turi tiek savo pliusų, tiek ir savo minusų. Sprendžiant iš apklausos “Kokiu formatu dažniausiai fotografuojate?” rezultatų, beveik du trečdaliai joje dalyvavusių fotografuoja JPEG formatu, tad visai gali būti, jog net nėra bandę ką nors daryti su RAW nuotraukomis arba gal būt bandė mažai ir dėl kažkokių priežasčių pasiliko prie labiau jiems patinkančio JPEG. Likęs trečdalis (apie juosteles šį kartą nekalbėsime) žino kas tai yra ir vienaip ar kitaip yra susidūrę su šio formato privalumais bei trūkumais bei yra susidūrę įvairiais klausimais bei problemomis apdorojant šio formato nuotraukas. Taigi, aš irgi noriu pasidalinti tam tikromis mintimis bei klausimais, kurie man iškilo dirbant su RAW formato nuotraukomis.

Kurį laiką, kai tik įsigijau savo Sony DSLR-A700P, pagrindinis nuotraukų formatas buvo JPEG. Iš karto galiu atsakyti ir į klausimą kodėl? Todėl, kad pradžiai nusprendžiau išmokti fotografuoti bei perprasti savo fotoaparato valdymą ir galimybes taip, kad jau jame gaučiau tai, ką noriu arba bent jau tai būtų labai artima mano norams. Iš kitos pusės, tai leido man minimizuoti laiką, kurį tenka praleisti prie kompiuterio apdorojant RAW formato nuotraukas. Bet laikui bėgant, vis daugėjo eksperimentinių nuotraukų, kurios buvo skirtos pasižaidimui kompiuteryje. Tačiau kuo toliau, tuo vis dažniau fotoaparatas keliauja kartu su manimi, o tai reiškia, kad tenka fotografuoti įvairiomis apšvietimo (kartais net gi labai greitai kintančiomis) sąlygomis bei įvairiomis progomis, kai nesinori prarasti nuotraukų dėl kokių nors netinkamų fotoaparato nustatymų. Taip pat atsirado poreikis, kad nuotraukose atsispindėtų ne tik tai, ką mato mano akys ar ką užfiksuoja fotoaparato sensorius, bet ir tai, ką ir kaip aš noriu perteikti. Iš kitos pusės, aš pradėjau žymiai kritiškiau vertinti savo nuotraukų kokybę, todėl JPEG formato ribotumas redaguojant nuotraukas vis labiau manęs netenkino.  Kaip jau supratote, visa tai reiškia,kad kuo toliau, tuo dažniau mano fotoaparate yra nustatomas RAW formatas. O RAW dar reiškia ir tai, kad nemažai veiksmo persikėlė į kompiuterį. O tai ir sukūrė pirmąją problemą, su kuria aš susidūriau.

Kol didžioji nuotraukų dalis buvo JPEG formato, aš puikiai gyvenau su Adobe Photoshop Elements, kurią įsigijau nuo 6-os versijos ir naudojausi iki 8-os (taip, taip, paėmiau ir nusipirkau). Mane pilnai tenkino nuotraukų katalogo tvarkymo galimybės, o redagavimo galimybių buvo daugiau, nei man reikėjo. Su fotoaparatu gauta programinė įranga irgi leidžia neblogai tvarkytis su nuotraukų katalogu, bet JPEG nuotraukų redagavimo galimybės tikrai jau labai ribotos. Dar vienas pliusas, kuri iš karto užskaičiau Adobe programai – tai automatinis JPEG nuotraukos kopijos sukūrimas prieš pradedant ją redaguoti, tokiu būdu išsaugant nepaliestą originalą. Bet būtent ši savybė atsisuko  man kitu galu, kai ėmiausi jos pagalba tvarkyti ir RAW nuotraukas. Reikalas tame, kad RAW nuotraukų apdorojimui aš tuo metu pasirinkau Sony RAW konverterį, kurio vartotojo sąsaja praktiškai atkartojo fotoaparato nustatymus, o tai man atrodė žymiai patogiau, nei Adobe konverteris, kuris buvo integruotas į Photoshop Elements. Taigi, iš Elements nuotraukų katalogo išsišaukiant Sony Image Digital Converter, Elements taip pat sukuria ir RAW kopiją, kurią ir pakiša Sony programai, nors ta irgi turi versijavimo galimybę. Taip dirbant, teko pastoviai valyti tokias kopijas arba reikėjo susitaikyti su mintimi, kad “storos” RAW bylos pradės daugintis kaip triušiai, o dar plius galutinis rezultatas JPEG pavidalu. Po velnių, mano kompiuterio diskas ne guminis! Šios problemos sprendimas kaip ir akivaizdus – reikia keisti katalogo tvarkymo programą į kitą, kuri moderniau tvarkosi tiek su nuotraukų katalogu, tiek su nuotraukų versijomis, nepriklausomai nuo formato. Šiaip aš dar galėčiau kažkaip gyventi su šia problema (tuo labiau gaila atsisakyti programos, už kurią sumokėti pinigai), jei ne dar viena, kuri taip pat susijusi su RAW formatu.

Sekanti problema man tikrai buvo netikėta. Praktiškai iki to RAW formatą aš traktavau tik kaip kitokį nuotraukų formatą, kuris turi daugiau tvarkymo galimybių nei JPEG. Visus kitus niuansus nuo manęs paslėpdavo su fotoaparatu gautas  Sony Image Digital Converter (IDC), kuris patyliukais nudirbdavo kai kuriuos darbus už mane. Aš tikrai nesukau sau galvos nei dėl triukšmų lygio, esant aukštam jautrumui (ISO 800 ir daugiau), nei dėl vaizdo aštrumo (sharpness). Taip pat per daug nekreipiau dėmesio ir specifinius fotoaparato nustatymus, nes IDC taip pat tai sugeba sutvarkyti. Gauti galutiniai nuotraukų rezultatai JPEG formatu mane visiškai tenkino, o pats tvarkymo procesas irgi neatimdavo daug laiko.  Kol vieną gražią rudens dieną buvo BUM! Tą dieną buvo tikrai gražus, saulėtas ir labai rudeniškas oras, o medžių labai spindėjo rudens auksu. Būtent tai aš norėjau užfiksuoti. Kadrai fotoaparato ekrane atrodė tikrai puikiai, ir aš laimingas grįžau namo. O namie, kai įkėliau nuotraukas į Elements katalogą, aš apstulbau. Ten buvo lyg ir tos pačios RAW nuotraukos, bet kažkokios blankios, o vietoj auksinio lapų spindesio, kažkokia rausvai balzgana ruda spalva. KUR DINGO GRAŽIOS SONY SPALVOS? Negelbėjo niekas, nei Sony IDC konverteris, kuris turi įdėtus visus 14 Sony kūrybinių spalvų profilių, kurių pagalba galima gauti gražias JPEG nuotraukas, nei į Elements integruotas Adobe RAW Converter (ACR). Praktiškai tiek su vienu, tiek su kitu konverteriu turėjau nemažai paplušėti, kol gavau kažką panašaus į sugeneruotą paveiksliuką fotoaparato ekrane. Štai nuo šio momento ir prasidėjo įvairių RAW konverterių bandymai, informacijos apie RAW formato ypatybes paieškos internete ir pan.

Ką gi sužinojau? Tikrai nemažai. Sužinojau, kad nėra bendro RAW standarto, t.y kiekvienas foto technikos gamintojas yra sukūręs savo formatą kiekvienam savo gaminamo fotoaparato modeliui. Tai yra uždari formatai, todėl bent jau spalvų atkūrimo prasme geriausiai tvarkosi paties gamintojo sukurti RAW konverteriai. Kitų programinės įrangos gamintojų konverterių kokybė priklauso dažniausiai nuo to, kaip su jais bendradarbiauja foto technikos gamintojai arba kaip paplitę vieno ar kito gamintojo modeliai. Bet kuriuo atveju rezultatai būna skirtingi ne tik atkuriamų spalvų spalvų atžvilgiu, bet ir triukšmų suvaldymo bei ekspozicijos reikšmių atžvilgiu. Pavyzdžiui, ACR gan prastai tvarkosi su triukšmais Sony DSLR-A700 RAW nuotrauk
ose, ypa]
]>