Vakarykštė išvyka gavosi kiek kitokia, nei buvo planuota, nes prie mūsų prisijungė mano senas draugas su šeimyna, kurioje jauniausiajai tik pusmetis. Todėl nebuvo apeita tai, kas planuota, o ir lobių paieškas atidėjome kitam kartui.

Kai ten bebūtų, daugeliui, skirtingai nei man, Kulionių kaimas asocijuojasi su Molėtų observatorija, o dar tiksliau su ten esančiu Etnokosmologijos muziejumi. Man gi šios vietos reiškia truputi daugiau. Čia buvo praleista nemažai mano vaikystės vasarų, o be to čia, jei taip galima pasakyti, glūdi ir dalis mano giminės šaknų. Tačiau tai jau kita istorija, kurią galbūt aš kada nors papasakosiu.

Taigi, faktiškai pagrindinis išvykos tikslas ir buvo aplankyti observatoriją, kurios po rekonstrukcijos dar nebuvau matęs, o paskutinį kartą čia esu lankęsis prieš ketverius metus. Bei, jei mažoji nebus nuvargusi, pavaikštinėti po Kulionių apylinkes. Taip ir gavosi, kad pasivaikščiojome aplink Etnokosmologijos muziejų, kurį matote pirmoje nuotraukoje, bei žvilgtelėjome į šalia esantį savotišką darželį, kuriame sutikome ir patį muziejaus bei observatorijos vadovą Gunarą Kakarą, su kuriuo šnektelėjus paaiškėjo, kad jis pažinojo mano prosenelį.

Tulpes iš to darželio jau matėte, o štai jums dar keletas vaizdų iš tos vietos…

Saulės laikrodis:

Jei atidžiau pažvelgsite, tai pastebėsite, kad mes gyvename porą valandų į prieki nei pati gamta. Nuotrauka daryta 16:08.

Dar dėmesį patraukė didelis pakabukas ant medžio:

Draugas dar šeimininkų klausė, kas tai yra, bet aš neišgirdau ar neįsiminiau atsakymo.

Dar viena darželio puošmena:

Šalia muziejaus dar stovi štai toks senas medis:

Be viso šito,mes dar prasivaikščiojome iki Kulionių piliakalnio, į kuri norint patekti, reikia truputi pasistengti. Pirma, nusileidus nuo kalniuko, pereiti per tiltuką:

Pakeliui dar galima pasigrožėti ir ežeru:

Tik vis galvoju: ar tai vis dar Želvos ežeras, ar tai jau Trinktinis?

Antra, reikia dar užkopti į tikrai statų paties piliakalnio šlaitą, kur jus, kaip kokius įsibrovėlius, pasitinka pikti ir alkani  šios vietos saugotojai – uodai.

Pačiame piliakalnyje stovi kaip ir paminklas kažkam atminti:

Pats piliakalnis apaugęs tankiu mišku, per kurio žalumą nematyti jokių vaizdų, kurių galima tikėtis išvysti nuo tokios aukštos kalvos.

Tą dieną mums to visai pakako, kad pavargtume, o kitus sumanymus atidėtume kitam kartui. Nors nežinia, kada tas kitas kartas bus: gal ir greitai, o gal ir vėl po kelerių metų. Tačiau šioms vietos aš niekada nesakau “viso gero”, o tik “iki pasimatymo kitą kartą”…