Kadangi šiandien gavosi savotiška tinginio diena, tai pagalvojau, kad tai visai tinkama proga pabaigti paskutinių išvykų į Kulionis istoriją.

Taigi, tą vakarą, kai sugalvojome pažiūrėti kaip atrodo Etnokosmologijos muziejaus pastatas jau sutemus, mes tuo pačiu užsukome ir į netoliese esančią etnografinę sodybą, iš kur ir buvo nufotografuoti jūsų jau matyti saulėlydžio kadrai.

Šiaip ši sodyba praktiškai nieko nesiskirtų nuo daugelio tokio tipo mano jau aplankytų sodybų, jei ne vienas esminis skirtumas – tai buvusi mano prosenelio sodyba, kurioje prabėgo nemažai mano vaikystės vasarų. Todėl, kai tik čia vėl apsilankiau, nejučia pradėjau lyginti tai, ką čia radau dabar su tuo, kas užsifiksavę mano atmintyje iš tos ankstyvos ir nerūpestingos vaikystės laikų. Deja, tai, kaip visa aplinka atrodo dabar, mažai primena anuos laikus. Neliko nei pagrindinės trobos, nei pirtelės prie ežero, dingo dalis senojo sodo, o ir mažas pušynėlis, kuris buvo kitoje smėlėto keliuko pusėje, virto dideliu ir tankiu mišku. Pats keliukas irgi nebe smėlėtas, o žvyruotas, o upelis, jungiantis du ežerus, kadaise buvęs savotišku iššūkiu mūsų šeimynos “Žiguli”, dabar “supakuotas” į vamzdį ir užpiltas tuo pačiu žvyru. Tačiau šis tas liko, kas primena anuos laikus.

Mažutė klėtelė, kuri visada būdavo užrakinta, tuo baisiai sužadindavusi vaikišką smalsumą, o kas gi ten padėta:

Tik tos augmenijos aplink ją tuo metu nebuvo.

Dalis sodo, kuris tą dieną žydėjo, lyg specialiai pasipuošęs mano apsilankymo proga:

Klojimas, kuriame nakvoti ant šieno bei  pastačius ausis klausytis iš naktinio miško sklindančių garsų, buvo viena didžiausių atrakcijų:

Tada tai buvo praktiškai vienkiemis, kuriame net nebuvo elektros. O artimiausia sodyba buvo kitoje ežero pusėje, kur gyveno mamos pusbrolis Jonas.

Nors iš pirtelės liko tik pamatai, bet išliko senasis lieptas, kuris, mano nuostabai, ir dabar yra lygiai toks pats, kokį jį pamenu iš vaikystės, kai buvo pastatytas mano tėvo su dėde Petru iš Kauno:

O ir “varlinykas” šalia liepto, kuriame aš išmokau plaukti, irgi visai toks pat.

Štai ir viskas, kas liko iš senosios mano prosenelio sodybos.

Kol vaikštinėjau ir fotografavau, man akyse vis šmėžavo tos, iš mano vaikystės, sodybos vaizdai. Prisiminiau visus žmones, kurie kadaise čia su mumis atostogaudavo, tarsi tai buvo visai neseniai, nors nuo to laiko prabėgo virš trisdešimt metų.

P.S. Gaila, kad šeimos archyve neišliko jokių foto atminimų iš tų laikų.