Taigi, pagaliau prisiruošiau papasakoti detaliau apie sekmadienio kelionę ant dviračių, kai aplankėme du Europos centrus.

Pats pasivažinėjimo tikslas ir maršruto schema praktiškai užgimė besidairant po aplink Nemenčinę paslėptų lobių žemėlapį (paieškos raktas: nemencine). Benaršant sudomino vieno lobiuko aprašymas:

“Estonia, Poland, Slovakia, Ukraine, Belarus and Lithuania claim the geographic center of Europe is in their country. Now how many geographic centers of Europe do you think you can count in Lithuania alone? “

"Lithuania has the proud and noble distinction of being the smack-dab centre of Europe… somewhere. A sizeable monument (designed by G. Jokubonis) topped with golden stars and a mini-amphitheatre was finalised in the Centre of Europe. The French National Geographic Institute places the centre of Europe at 54* 51(54)’ North latitude, 25*19′ East longitude. In case you do not have a GPS satellite handy, head on your way to Moletai and wait for the signs for  Europos Centras. Nut now it seems that those diligent French geographers are warrling on their earlier precision and it might happen that the very centre is not under the column, and indeed not under the rock, but some 6-7 kilometres closer to Vilnius, on the other side of the road. So if you do have a GPS and are truly interested in this kind of stuff why not be safe and try navigating to 54 degrees 50 minutes 45 seconds North latitude and 25 degrees 18 minutes 23 seconds East logitude."

Atvirai pasakius, mane tai suintrigavo, tuo labiau, kad ir tame oficialiame Europos centre taip pat dar nesu buvęs. O dar netoliese esantis Struvės geodezinis taškas (lankas) , prie kurio taip pat yra paslėptas lobis, tik dar labiau pakurstė norą apsilankyti tuose kraštuose. Taigi, smalsumas ir lobiai padiktavo maršrutą, kurį jau matėte ankstesniame įraše. Tad maršruto orientaciniai taškai buvo sudėlioti pagal norimų rasti lobių koordinates, kurios beveik sutapo su išvykos tikslais. Bet apie viską iš eilės.

Pirmas kelionės taškas ir pirmas lobis, kurį pavyko rasti, yra prie kelio iš Vilniaus į Europos Parką. Keliaujant iš Nemenčinės, reikia važiuoti 108 keliu link Maišiagalos ir vėliau pagal nuorodą pasukti link Europos parko, kur jūsų lauks ne kokio keliuko atkarpa. Bet ant kalnų dviračių tai nėra didelė bėda, o ir automobiliai tokiu keliu yra priversti važiuoti lėtai. Kai atvažiavome prie tos vietos, pamačiau, kad tai yra viena iš tų mano jau labai senai, kai dar nebuvo ir Europos parko,  aptiktų lankytinų vietelių, iš kur atsiverdavo labai gražus Neries vaizdas. Vėliau, kai padidėjo važinėjančių tuo keliu srautas, ta vieta virto mini sąvartynu, o ir vėliau tai sutvarkius, to vaizdo jau nebesimato, nes pats šlaitas apaugo tankiais medžiais ir krūmais. Bet ne viskas taip blogai. Nusileidus vinguriuojančiu takeliu kiek žemiau, ten yra visai nebloga aikštelė poilsiui, iš kur taip pat galima pasigrožėti gražiu vaizdu, ką ir matote pirmoje nuotraukoje. Nors GPS navigatorius rodė, kad pats lobis yra kažkur arčiau šlaito viršaus, bet aš nepatingėjau nusileisti prie pat vandens ir tikrai dėl to nepasigailėjau:

Na o paskui teko vėl keliauti takeliu link viršaus ir dar pasikarstyti šlaitų iki lobio, kuris tikrai buvo vertas viso vargo. Tikrai retas egzempliorius.

Tam, kad nusigauti iki sekančio lobio, su mus suintrigavusiu pavadinimu “Center of Europe ver 2.0”, teko truputi paklaidžioti, nes tas keliukas, kuriuo mums važiuoti siūlė GPS navigatorius, nebeegzistuoja. Bet problemą greitai išsprendėme grįžę kiek atgal ir pasukę į Europos parko kelią, ir nuo jo patraukę tokiu visai neišvaizdžiu miško keliuku. Ši atkarpa tikrai nebuvo lengva. bet pakeliui radome vietą, kur galima atsigaivinti ir papildyti gertuves, t.y šaltinį, prie kurio darbavosi savotiška vandens tiekimo komanda:

Nuo šios vietos vėl atsidūrėme ant navigatoriui žinomo kelio, todėl be didelio vargo pasiekėme neoficialų arba patikslintą Europos centrą, kuris nėra niekaip pažymėtas, neskaitant ten paslėpto lobio, kurį labai lengvai radome. Pati vieta tikrai niekuo neypatinga, tad fotoaparatas liko tūnoti kuprinėje.

Toliau visai neprastu žvyrkeliu, bet kepdami ant visai vasariškai plieskiančios saulės, patraukėme link oficialaus Europos centro, kur mūsų laukė dar du lobiai. Po kiek laiko, nuvažiavus nuo sukančio į šoną pagrindinio kelio, mes atsidūrėme tikroje laukinės gamtos karalystėje. Aplinkui skraidė, čirškė, braškėjo pakelės krūmuose nesuskaičiuojami varnėnų pulkai, o viską vainikavo kiškių imtynės, kurias pavyko nufotografuoti, nežiūrint to, kad jie buvo pakankami toli, o laiko užsidėti teleobjektyvą tikrai nebuvo:

Vis gi dviratis yra gėris. Jei būtume važiavę su automobiliu ar šiaip kokia birbiančia tarškalyne, tikrai visi būtų išsilakstę mums dar jų nepamačius.

Taigi, mindami visokiais keliais ir keliukais netrukus kirtome Molėtų plentą ir sustojome prie Bernotų piliakalnio:

Jo papėdėje kaip tik paslėptas dar vienas lobiukas, kuri rasti tikrai labai lengva, nes jis šalia kelio, o link jo veda palinkusios žolės takelis, kurį paliko ankstesni ieškotojai.

Šiaip iki čia atvykome jau gan stipriai nusiplūkę, pakankamai apkepę saulėje, alkani ir ištroškę. Todėl vietoj to, kad pultume ieškoti dar vieno lobio, numynėme iki netoliese esančio golfo klubo, kur, ten esančiame restorane, atsigaivinome šaltu alumi ir skaniai pavalgėme. Kol ten sėdėjome ir ilsėjomės, mano žvilgsnis vis klaidžiojo po gražiai sutvarkytus golfo laukus, kol neiškenčiau ir išsitraukiau fo

toaparatą:

Atsigavę bei pasipildę gertuves, vėl grįžome truputi atgal ir patraukėme link ženklo, žyminčio Europos centrą. Nors buvome nusprendę, kad pradžiai apžiūrėsime patį monumentą, o tik po to imsimės lobio paieškos, besivedant dviračius per tiltelį, navigatoriaus ekrane pamačiau, kad esame praktiškai prie pat lobio, o žmonių, kaip tyčia, aplinkui nei kvapo. Nieko kito neliko kaip tik išsitraukti lobiuką.  Na, o paskui apžiūrėjome ir patį monumentą:

Čia dar kiek papoilsiavome ant suoliukų, kad iš galvos išsivedėtų alaus likučiai bei patraukėme tolyn, link paskutinio kelionės punkto – Struvės geodezinio taško ir šalia jo paslėpto lobio. Važiavome visokiais keliukais pro kaimus, pakeliui palodydami vietinius šunis ir keiksnodami jau slenkančią vakarop, bet vis dar kepinančią saulę, kuri, kartais užlįsdama už debesio, sugeneruodavo gan keistą apšvietimą, tuo nerealiai išryškindama spalvas:

Taip beprakaituodami privažiavome galutinį tikslą, kurį norint pasiekti, dar reikėjo takeliu palypėti ant nemažos kalvos, nuo kurios atsiveria toks širdžiai mielas lietuviškas peizažas:

O štai ir pats Struvės geodezinis taškas:

Netoli jo, po viena iš ten augančių pušelių, yra paslėptas dar vienas lobis, kurio, nežiūrint mano pastangų, man taip ir nepavyko rasti. Tikriausiai nuovargis jau darė savo juodą darbą. Nepaisant to, kad navigatorius rodė, kad aš turėčiau stovėti ne tai, kad šalia, o ant paties lobio, visos pastangos nuėjo per nieką. Tačiau ši nesėkmė nei kiek nesugadino nuotaikos, nes viską atpirko vietos gražumas. Tad prisėdę prieš kelionę namo, dar kartą žvilgtelėjome prieš akis esantį vaizdą, kuris tarsi bylojo, kad nežiūrint į tai, kad vis dar kalendorinis pavasaris, jau atėjo tikra vasara:

Ilgai tikrai nedrybsojome, nes visas reikalas krypo vakarop, o prieš akis dar beveik šešiolika kilometrų iki namų.

Kelias atgal buvo nelengvas ne tik dėl nuovargio. Kirtus Molėtų plentą, tikriausiai, nepaklusę navigatoriaus parodymams, padarėme nedidelę klaidą. Navigatorius siūlė tuoj pat sukti į šoninį neasfaltuota keliuką, o mes susigundėme prieš akis bevinguriuojančiu gražiu asfaltuotu keliu link Eitminiškių. Aš žinojau, kad šis kelias iki Nemenčinės nėra visiškai asfaltuotas, bet slapčiomis tikėjausi, kad gal per tiek laiko, kai paskutinį kartą juo važiavau, kažkas pasikeitė. Deja klydau. Iš karto už Eitminiškių mus pasitiko labai nedraugiškas žvyrkelis su akmeninis, duobutėmis ir biriu smėliu, kas labai apsunkino važiavimą. Todėl mes ne tiek važiavome, kiek tuos 5 su viršum kilometrų iki Gaukštonių, vedėmės dviračius, rydami dulkes, kylančias iš pro šalį pralekiančių automobilių ratų. Tikriausiai įsivaizduojate mūsų džiaugsmą, kai vėl po ratais pajutome asfaltą ir kelią, nuolat besileidžiantį į nuokalnę. Paskutinius 4 km iki namų mes tarsi ant sparnų numynėme su vėjeliu.

Štai ir viskas. Nuriedėjome beveik 48 km, pramogavome beveik devynias valandas, pamatėme daug gražių vaizdų, radome keturis iš penkių paslėptų lobių ir nusikalėme kaip ciuckiai. Todėl, tą dieną grįžęs, tesugebėjau tik nukelti visą informacija iš dviračio kompiuterio ir nuotraukas iš fotoaparato bei papublikuoti išvykos maršrutą.