Nemenčinė – Bezdonys – Arvydai – Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=833306

Nežiūrint to, kad šio šeštadienio rytas mus pasitiko niūriu dangumi, o oro temperatūra labai pamažu nuo nulio artėjo link plius dešimties laipsnių, mes vis tiek nusprendėme, kad dar pakankamai šilta pasivažinėjimui gamtoje ant dviračių. O jei išsilaikys be lietaus, tai iš vis bus žavinga. Vienintelė didesnė problema – kur šį kartą patraukti.

Kaip jau supratote iš maršruto žemėlapio, mes prasukome ratuką pro Bezdonis ir Arvydus. Bezdonys, apie kuriuos aš jau pasakojau, į maršrutą buvo įtraukti dėl dviejų priežasčių. Pirma – iki miestelio veda labai smagus miško keliukas, kuris prasideda nuo Nemenčinės plento dviračio takelio, o pats miškas irgi malonus akiai. Antra – norėjau pamatyti kaip atrodo Bezdonių tvenkinys rudenį. O Arvydus pasirinkome todėl, kad ten dar nesame buvę. Tiksliau nebuvo žmona, o aš buvau labai senai, dar tarybiniais metais. Be to, norėjome pasivažinėti palei Arvydų tvenkinius.

O dabar apie viską iš eilės. Taigi, kaip jau minėjau, pirmiausia dviračių takeliu pasiekėme keliuką, kuris per mišką veda link Bezdonių. Tai tikrai smagus, neblogai pravažinėtas miško žvyrkelis, ant kurio vietomis pasitaiko smėlio, bet tai nekelia jokių nepatogumų keliaujant su kalnų dviračiu. Aplinkui gražus pušynas, nuokalnes keičia nedidelės įkalnės, tad nelabai jauti kai, pravažiavus kažkur septynis kilometrus, po padangomis sučeža vienos iš Bezdonių gatvelių asfaltas. Kiek pavažiavę šia gatvele, greitai atsidūrėme sankryžoje su pagrindine miestelio gatve. Kadangi išlindome praktiškai viename Bezdonių gale, tai norint patekti į centrą, link geležinkelio stoties, reiktų sukti į kairę. Tačiau mes šioje vietoje nėrėme tiesiai, nes netoliese, pagal Google Earth žemėlapį, buvome numatę vietą, kur galėtume persikraustyti per geležinkelį, kad nereiktų daryti “garbės” rato per visą miestelį iki pervažos. Deja, toje vietoje pasirodo yra aptverta sodyba, todėl teko paieškoti kito varianto. Todėl visgi teko grįžti į centrinę gatvę ir važiuoti link pervažos, besidairant kokio keliuko per bėgius. Toli minti neteko, nes už parduotuvėlės arba, kitaip tariant, tarp jos ir bažnytėlės kaip tik tokį taką ir užmatėme. Persinešę dviračius į kitą geležinkelio pusę, mes atsidūrėme ant miško keliuko, kuris mus atvedė prie kito keliuko, kuriuo pasukus į dešinę bei pravažiavus Bezdonių dvarą, atsidūrėme prie pirmo kelionės tikslo. O Bezdonių tvenkinys šį rudenį atrodo taip:

Pasigrožėję vaizdais, navigatoriui, kad būtų lengviau orientuotis, nurodėme kryptį Į Aukštuosius Bezdonis, nes norėjome patekti į Arvydų tvenkinių pradžią. Taigi, vedami dviračio navigacinio kompiuterio, patraukėme tuo pačiu keliuku pro dvarą atgal, o pasiekę asfaltuotą kelią, kuris vėl gi veda link pervažos, ir kiek juo pavažiavę, pasukome  dešinėn į dar vieną miško keliuką. Tuo visai maloniu keliuku mes raitėmės kažkur kelis kilometrus. Vienu metu, užsikalbėję, vos nepralėkėme eilinio posūkio, bet navigatorius piktai pypsėdamas mus gražino į teisingą kelia. O kai pakeliui pamatėme iš abiejų pusių po keliuku tekantį upelį…

… kuris, mano galva, jungia tvenkinius, supratome, kad esame visai netoli antrojo tikslo. Ir tikrai, dar kiek pavažiavę, netrukus pamatėme pirmąjį tvenkinį:

Aplinkui ir prie pat tvenkinio, jaukiai įsikūrę, stovi keletas namų, o mes pagalvojome, kad tokioje vietoje būtų tikrai smagu gyventi. O va niūrus dangus nė nemanė nors kiek prašviesėti:

Toliau pabandėme rasti keliuką palei tvenkinius ik Arvydų. Tačiau kai jį radome, mus pasitiko užtvaras su grėsmingu perspėjimu:

“Privati valda saugoma su šunimis”

Kaip žinome, šunys ir dviratininkai ne visada gerai sutaria, todėl nusprendėme nerizikuoti. Tad apsisukome ir žvyrkeliu netrukus privažiavome asfaltuotą kelią, kur dešinėje pusėje, visai netoli, matėsi Arvydai. Taigi, pagaliau pasiekėme ir paskutinį išvykos tikslą.

Kai paskutinį kartą, labai senai lankiausi šioje gyvenvietėje, man ji paliko kažkokį slogų, galima sakyti visai niūrų įspūdį. O štai šį kartą, nepaisant apniukusio rudeninio dangaus, Arvydai atrodė gan linksmai ir tvarkingai:

Tikriausiai vietiniai ne kasdien mato spalvotai apsirengusius dviratininkus, o tuo labiau, kai vienas jų iš kuprinės išsiraukia gan didoką fotoaparatą ir pradeda dairytis pro objektyvą aplinkui. Todėl netrukus miestelyje atsirado šioks toks sujudimas, siekiant nepakliūti į kadrą:

Bet niekas nepyko, kad į juos taikausi su objektyvų, o štai vietiniai dviratininkai visai nekreipė į mane jokio dėmesio:

O vaizdelis tikrai paradoksalus: jaunasis dviratininkas įsitaisęs ant paprasto ir seno dviračio, o tuo tarpu senasis – ant naujesnio ir modernesnio ,

Dar kiek pasidairę, patraukėme asfaltuotu keliu tolyn per gyvenvietę, o po kiek laiko pasiekėme Buivydžių plentą, kuriuo ir parmynėme namo.

Tai tiek apie šios dienos išvyką, o tikslesnė važiavimo informacija Garmin Connect’e.