http://connect.garmin.com:80/activity/embed/51140846

Taip gaunasi, kad Raudondvario maršrutas tampa savotiška treniruočių trasa. O vakar praktiškai ant jos pratestavau visą savo ekipiruotę.

Kol susiruošiau pasivažinėti, iki saulėlydžio buvo telikęs nepilnas pusvalandis, o oro temperatūra tebuvo kokie +5 laipsniai. Tad išbandžiau savo aprangą, kuri susidėjo iš pašiltintų dviratininko kelnių, lengvo ir plono vilnonio megztinio ir neperpučiamos bei neperšlampančios, tačiau pakankamai lengvos ir laisvos striukės.

Galima sakyti, kad toks derinys atidirbo puikiai. Važiuojant nebuvo nei šalta, nei karšta. Taip pat nekilo jokių problemų dėl prakaitavimo. Vienintelis nelabai malonus dalykas – kai stabteli kokioje kelių sankirtoje praleisti automobilių, tada pajauti, kad tikrai ne vasara.

Pirmą trasos dalį mišku pravažiavau prieblandoje, todėl dviračio šviesos buvo įjungtos daugiau tam, kad būčiau matomas kitiems. Kai jau pasiekiau Raudondvarį, praktiškai buvo tamsu, o ten žvyrkelis tikrai ne lygumo etalonas, todėl kelio apšvietimo klausimas labai aktualus. Tiek normaliu, tiek “full” režimu šviečianti priekinė Sigma Karma lempa užtikrino galimybę važiuoti praktiškai tuo pačiu greičiu kaip ir dieną. Vienintelis dalykas, dėl kurio jaudinausi jau važiuodamas plentu, ar pakankamai gerai esu matomas atvažiuojantiems iš galo. Vis gi manau, kad dar keli papildomi atšvaitai ant drabužių tikrai praverstų. Kadangi važiuojant plentu buvo jau visai tamsu, tai lempos šviesoje gerai matėsi ne tik pats kelias, bet ir kelio ženklai, o nuvažiuojant nuo pagrindinio kelio, taip pat gerai matėsi ir gan staigaus posūkio kontūrai. Taigi, dėl važiavimo tamsoje ne miške jokio jaučiamo diskomforto tikrai nėra. Vienintelė problema tamsiame miške – galvos aukštyje kabančios šakos, kurių, greitai važiuojant, galima  ir nepastebėti. Manau, kad papildomas žibintas ant šalmo – pats tas tokios problemos sprendimas.

Taigi, dviračių sezoną galima drąsiai tęsti toliau, bent jau iki to momento, kol oro temperatūra nenuris iki nulio.