Gėla MTB trail draft

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=875328

Šiandien didžiąją dienos dalį surijo visokie buitiniai reikalai. O kol jie buvo sutvarkyti, iki saulėlydžio teliko pusvalandis. Kad šeštadienis nenueitų perniek, sėdau ant dviračio ir vėl patraukiau link Gėlos ežero.

Šį kartą sumaniau apvažiuoti ežerą ne įprastu maršrutu, o taip, kad pajusčiau važiavimo kalnu dviračiu malonumą. Tai reiškia, kad bus važiuojama ne lygiais miško keliukais, o kalnuotais miško takeliais palei pat ežerą. Kai su dviračiu išlindau į lauką, prieblanda ir truputį krapnojantis lietutis mano entuziazmo nei kiek neatšaldė. Todėl įprasta trasa gan greitai pasiekiau taip vadinamą pirmą pliažą prie Gėjos ežero:

Kadangi, kaip jau minėjau, lauke temo, delniukas didelio noro gražiai fotografuoti nerodė, o kuprinės su fotoaparatu temptis tikrai nenorėjau. Todėl nuotraukų kokybė gavosi ne kokia. Bet, atvirai pasakius, čia atmyniau ne gražių fotografijų, o smagaus pasivažinėjimo. O būtent šioje vietoje ir buvo visos linksmybės pradžia:

Praktiškai čia matosi lengvoji sumanytos trasos dalis. Toliau teko kilti ir leistis takeliais, kurie buvo turtingi slidžiomis šaknimis, kurios, savo ruožtu, buvo pasislėpusios po dar slidesniais lapais. Tad teko važiuoti labai atidžiai, kad nepaslysti ir nenusiversti žemyn nuo kalniuko link ežero. Nors gan sparčiai temo, šviesos jungti dar neprireikė, o va pavarų perjungėjai darbo turėjo sočiai. O čia dar vienas kadras, kad nors kiek įsivaizduotumėte šią atkarpą:

Nuo čia, dar po vieno stataus pakilimo ir dar statesnio nusileidimo (ačiū diskiniams hidrauliniams stabdžiams) aš jau stovėjau savo mėgstamoje vietelėje prie antrojo Gėlos ežero pliažo:

Iš čia, perlipęs šiuo metu atsigavusį Gėlaičio ir Gėlos ežerus jungiantį upelį bei įveikęs paplūdimio smėlį, patraukiau toliu palei ežerą vingiuojančiu baltu takeliu. Tas takelis tikrai baltas, nes veda prie balto molio maudyklos, kur tuo besimėgavusieji prikasė gilių guolių:

Važiuoti vėl gi reikėjo atsargiai, nes įmirkęs gruntas lengvai lingavo po dviračio ratais. Kai baigėsi šis grožis, teko žvejų pramintų takeliu sukti į mišką ir temptis dviratį į statoką kalną, kol vėl radau man reikiamos krypties keliuką. Pasukus į mišką jau buvo sutemę tiek, kad prireikė įjungti šviesas, o delniukas visai nebenorėjo fotografuoti. Kiek pavažiavus keliuku ir pravažiavus dar vieną poilsio aikštelę, keliukas vėl virto takeliu ir pasuko žemyn, link kranto. Aš stabtelėjau dvejodamas ar tikrai noriu tamsoje ten važiuoti. Tačiau jau visai rimtas lietus privertė apsispręsti. Todėl apsisukau ir, kiek grįžęs atgal miško keliuku, išlindau ant asfaltuoto Gėlos keliuko. Nuo čia jau netempdamas gumos parmyniau namo.

Iš tikro buvau sumanęs pilnai apvažiuoti Gėlos ežerą laikydamasis kuo arčiau kranto linijos ir grįžti pėsčiųjų miško taku, bet lietus man sutrukdė. Todėl ir pavadinau šį maršrutą juodraščiu. O štai Trek’as čia įrodė, kad jis yra  tikras kalnų dviratis, o tokia trasa – tikroji jo stichija. O aš, galima sakyti,  radau gerą maršrutą prasimankštinimui.