Cliff circle 2

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=889247

Va neiškentėjau ir šiandien sėdau ant dviračio. Dar viena tokio nekantrumo priežastis – vienoje mano mėgstamoje vietoje atsirado “lobiukas”. To pasėkoje vėl leidausi į Skardžio trasą, tik su šiokiais tokiais pakeitimais.

Kadangi buvau sumanęs daugiau minti pedalus, o ne stabčioti ir fotografuoti, kuprinė su fotoaparatu liko namie. Tačiau, jei po ranka yra bent koks nors fotografuojantis daiktas, išvykos nuotraukos – neišvengiamas dalykas. Todėl mano HTC HD2 delniukas neišvengė ir šio darbelio.

Gal jau anksčiau esu minėjęs, kad labai nemėgstu keliauti per tas pačias vietas, bet paskutiniu metu taip kažkaip gaunasi. O kad nebūtų nuobodu, vis bandau paįvairinti iki skausmo pažįstamus maršrutus. Todėl šiandien link savo tikslo pajudėjau kiek kitokiu keliu, nes standartinis startas, išvažiuojant į Nemenčinės plento dviračių taką, jau atsibodęs iki gyvo kaulo. Todėl, pervažiavęs senąjį tiltą per Nerį, pasukau Kalno gatve, kuria tikėjausi pasiekti vieną iš maršruto orientyrų – mano paties paslėptą “lobį”. Dar man norėjosi patikrinti, ar žemėlapyje esančiu keliu tikrai galiu privažiuoti iki orientyro, nes ant kalno yra įsikūręs karinis mokymo centras. Deja, ties juo gatvė ir baigėsi:

Teko apsisukti ir ieškoti apvažiavimo, nes vis tiek labai nenorėjau važiuoti įprastu keliu. Beveik nusileidus nuo kalno, pastebėjau vos matomą keliuką, kuris galbūt vedė man reikiama kryptimi, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis veda link ant kalnelio stovinčių namų. Čia man pasisekė, nes keliukas ties namais nesibaigė, bet suko toliau į mišką. Be to, dar pastebėjau ir takelį, kuris pagal dviračio kompiuterio žemėlapį, man dar labiau tiko. Kadangi važinėju ne turistiniu, o kalnų dviračiu, tai drąsiai patraukiau takeliu:

Šiaip šalia Nemenčinės esančiuose miškuose išmestos šiukšlės manęs jau nebestebina, pakeliui mačiau dar ne vieną mini sąvartyną. Kaip ten bebūtų, važiavimu takeliu ilgai mėgautis neteko, nes šiam priartėjus prie centro tvoros, pasidarė sunku ne tik važiuoti ant dviračio, bet ir pėsčiomis eiti vedantis dviratį buvo ne ką geriau. Tačiau galu gale vėl atsidūriau ant planuoto kelio, tik jau kitoje mokymo centro teritorijos pusėje:

Iš čia matėsi taip vadinama generoliška pirtis:

Kadaise, iš čia pasitraukus sovietiniams kareivoms, šventėme draugų vestuves. O ir privažiuoti su automobiliu tada nebuvo jokių kliūčių.

Taigi, vėl atsidūriau ant reikiamo kelio. Tik dabar jo danga visai nepriminė asfalto, kuris buvo kitoje pusėje. Čia tik blankus jo prisiminimas, kuris kažkiek priminė dviračio takelio dangą. Ja ilgai važiuoti neteko, nes greitai pasiekiau sankirtą su asfaltuotu keliu, kuris nuvingiavo kažkur tolyn į mišką. Pirma mintis, kuri kilo tai pamačius, pasukti ir išsiaiškinti, kur link tas kelias veda. Bet noras rasti ant skardžio esantį “lobį” nugalėjo. Tuo labiau, kad buvau sumanęs rasti ne tik jį. Todėl pasukau link savo “lobiuko”. Važiuoti teko pamirkusiu miško keliuku, tad jautėsi savotiškas pasipriešinimas riedėjimui. Bet už kokio pusantro kilometro aš jau buvau prie paminklinio akmens sušaudytiems žydams, prie kurio ir yra paslėptas maniškis. Ta proga patikrinau, kaip jis laikosi. Nuo čia link Sakiškių pasukau kitu keliu, nei tuo, kurio važiavome kai paslėpėme “Dovydo žvaigždę”. Kelio pasirinkimas tikrai nenuvylė. Danga kieta, lygi, tad čia smagiai minti galima su bet kokiu dviračiu. Todėl visai nenuostabu, kad greitai pamačiau pirmuosius namus. Per Sakiškes asfaltuotu keliu pralėkiau taip pat smagiai ir netrukus įsukau į kelią, kuris veda link skardžio poilsiavietės bei tuo pačiu tai yra atgalinis kelias namo. Bet prieš skardį buvau nusitaikęs į dar vieną “lobį”, kuris buvo paslėptas kažkur Neries pakrantėje plaukiant upe. Todėl teko pasinaudoti dviračio kelioninio kompiuterio kompasu ir tiesiog mišku, be jokio aiškiai matomo takelio, pabandyti iki jo prisikapstyti. Iš anksčiau jį radusių atsiliepimų jau žinojau, kad lengva iki jo nusigauti nebus. Bet kai atsidūriau ant skardžio, nuo kurio man reikėjo iki to daikto nusileisti, mano entuziazmas su manimi nedelsdamas atsisveikino:

Vis gi nusprendžiau, kad šiandien dviračio diena, o ne alpinizmo. Todėl nosies tiesumu vėl išsikapsčiau ant kelio ir patraukiau link pagrindinio tikslo. Kadangi poilsiavietė buvo visai šalia, o “lobiuką” radau greitai ir lengvai, tai leidau sau čia kiek ilgiau atsipūsti ir pasigrožėti vaizdais:

Iš čia jau žinomu ir kartą jau aprašytu keliu pasukau namų kryptimi. Bet už keliu šimtų metrų, prie upės yra paslėptas dar vienas “lobis”, kuriuo aš buvau nusiteikęs papildyti savo rastų “lobių” kolekciją. Šį kartą link jo vedė miško keliukas, kuris pasibaigė visai simpatiška aikštele, gerai tinkančia dar vienam poilsiui, ir neblogu priėjimu prie upės:

Čia su paieškomis aš irgi ilgai neužtrukau ir netrukus jau gerai žinomu keliu smagiai myniau link namų.

Kaip visada, tikslesnė važiavimo informacija Garmin Connect’e.

P.S. O tuo alpinizmu, jaučia mano širdis, vis tiek kada nors teks užsiimti. Ne gi taip visą reikalą paliksi. Bet kada nors ir kitą kartą…