Nemenčinė – Liepynė – Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1102518

Po pasivažinėjimo Aukštagirės trasa noras sėsti ant dviračio tiek man, tiek ir žmogučiui buvo išgaravęs praktiškai dviem savaitėms. Gal tai lėmė ne tik tas pasivažinėjimas, nes tada viskas vyko kažkaip sunkiai, bet ir tai, kad namuose pradėjome remontus, o tai irgi labai savotiškas procesas su savo įvairiais niuansais. Tačiau kaip ten bebūtų, šiandien tapo aišku, kad mintis vėl paminti pedalus miško keliukais skamba visai patraukliai. Beliko sugalvoti kur link nukreipti ienas.

Šiaip ilgai nereikėjo galvoti, nes prasivažinėti link Liepynės, kuri yra šalia Antavilių, turėjau mažiausiai bent dvi priežastis. Pirmoji ir pagrindinė – pabandyti rasti šalia Liepynės, ant gražaus Neries šlaito paslėptą “lobiuką”. Antroji – patikrinti kaip po žiemos gyvuoja mano paties įrengta slėptuvė, nes šiemet ten bandę jos ieškoti patyrė nesėkmę. Aišku, galėjo ir šiaip nerasti, bet pavasarį per miškus prasinešę darom’istai galėjo tą “lobiuką” utilizuoti kartu su šiukšlėmis, nes ta vieta tikrai yra pastoviai prižiūrima.

Taigi, noras yra, bent jau pas mane, nes žmogutis, pakalbintas vykti kartu, ryžtingai papurtė galvą, pareikšdamas, kad jai Aukštagirės trasos prisiminimai dar pakankamai švieži. Su pretekstais ir tikslais taip pat kaip ir viskas aišku, tad beliko užsimesti ant pečių kuprinę, sėsti ant dviračio ir leistis į kelią.

Maršrutas gavosi tikrai smagus ir nesunkus, be to kažkiek panašus į kadaise toje pusėje jau važiuotą. Skirtumas tik tas, kad vietoj dviračio takelio, kuriam, nežiūrint to, kad šiemet jį nuvalė, aš vis tiek esu kažkiek alergiškas, važiavau smagiais miško keliukais. Kadangi vietos jau ne vieną kartą aprašytos ir nufotografuotos, tai praktiškai sustodavau tik navigatoriuje pasitikslinti kryptį.

Pirmas sustojimas buvo prie mano slėptuvės, kurią patikrinus paaiškėjo, kad “lobis” peržiemojo saugiai ir yra puikios būklės, tad čia belieka palinkėti sėkmės ieškotojams.

Toliau vėl smagiai myniau jau žinomu keliuku link Sakiškių, už kurių, pravažiavęs navigatoriaus siūlomu keliu sodus ir atsidūręs ant keliuko, kuris mane turėjo nuvesti link Nemenčinės plento, stabtelėjau. Reikalas tame, kad pagal dviračio kompiuterio pasiūlytą maršrutą link kelionės tikslo, aš turėjau prie Antavilių atsirasti ant dviračių tako, o prieš didįjį kalną nusukti į miško kelią link Liepynės. Tačiau man nuojauta pakuždėjo, kad šalia esantis miško keliukas, apie kurį nežinojo navigatorius, man labiau tinka. Kiek padvejojęs juo ir pasukau. Nuojauta neapgavo, nes neužilgo išlindau į asfaltuotą Laurų gatvę, o po to gan greitai pasukau į planuotą miško keliuką, vedantį link vandenvietės. Čia vėl galėjau padėkoti savo nuojautai, nes prieš akis, likus kiek daugiau nei puskilometriui su smagia “uodegėle” iki slėptuvės, atsirado toks vaizdelis:

Atsisukus atgal ir pažvelgus į kelią, kuriuo pagal navigatorių aš turėjau čia patekti, vaizdas, kiek matė akys, irgi buvo ne ką geresnis:

Tai pamatęs prisiminiau, kad kažkada, o gal ir pernai, čia buvo tiesiama ar tai vandentiekio, ar tai dujų magistralinė trasa. Taigi, jei nebūčiau metęs kelio dėl takelio, turėčiau gan ilgą “malonumą” minti štai tokia smėlėta miško “trasa” arba, norėdamas to išvengti, turėčiau padaryti lankstą per Liepynės sodų keliukų labirintą. Tačiau dabar man pasisekė, nes manęs laukė tik keli šimtai metrų štai tokio smėlio, su kuriuo Trek’as, dėka savo plačių padangų ir gerai subalansuoto pavarų rinkinio, gan nesunkiai susidorojo.

Įveikęs smėlį, atsidūriau prie Neries šlaitu einančio parprasto takelio, kuriuo iki “lobio” teliko pora šimtų metrų. Kiek juo pavažiavęs, visgi nusprendžiau nulipti nuo dviračio, kol dar tai galiu padaryti saugiai, nes po to tai būtų ne taip jau ir paprasta:

O nusiristi žemyn tikrai neturėjau jokio noro:

Taigi, paskutinius šimtą metrų nužingsniavau besivesdamas dviratį, kurį atrėmiau kaip tik į tą pušį, tarp kurios šaknų ir buvo įrengta slėptuvė:

Ką gi, pasisekė kaip aklai vištai grūdas.

Toliau jau grįždamas namo ir norėdamas išvengti smėlio, vėl kiek surizikavau ir pasukau link Laurų gyvenvietės vedančių vos matomu miško takeliu. Tikėjausi neužilgo įsiremti į gyvenvietę juosiančią tvorą ir pagal ją išvažiuoti į asfaltuotą gatvę. Tačiau savo nuostabai vos neįvažiavau į kažkokio namo kiemą. Pasirodo, kad kai kurie namai iš tos pusės nėra aptverti. Laikydamasis menamos ribos, kurią žymėjo miške užsėta ir nuo natūralaus samanoto pakloto besiskirianti žolė, išlindau prie įvažiavimo į gyvenvietę. Na o nuo čia jau žinoma trasa pasukau namo.

Kadangi su savimi buvau pasiėmęs suruoštą atsarginį “lobį” tam atvejui, jei pirmasis būtų dingęs, pakeliui prie Nemenčinės 330kV pastotės įrengiau dar vieną savo slėptuvę, kuri neužilgo turėtų pasirodyti lobių žemėlapyje.

Nors po dvie

jų savaičių pertraukos tikėjausi, kad minsis sunkiau, nuovargis pasijautė tik po kokių 20 km, kai po greito žvyrkelio vėl atsidūriau ant vingiuoto ir šaknimis turtingo miško keliuko. Bet visumoje kaip trasoje, kur didžioji dalis yra miško keliukai ir dar takeliai, važiavau gan smagiai.

Tai tiek apie norus bei pretekstus ir, jau galima sakyti, vasarišką sekmadieninę išvyką ant dviračio.