Neries ir Žeimenos santaka 2

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1271986

Mintis dar kartą ant dviračio prasivažinėti iki Neries ir Žeimenos santakos man kirbėjo jau gan ilgą laiką. Tačiau nelabai kokie atsiminimai iš praeitos kelionės, kai paklausę navigatoriaus blaškėmės po miškus ir kalnus,  vis nuo to sulaikydavo. Nebuvo labai malonu važiuoti nei pirmyn, o ir grįžimas apkrautu Pabradės plentu irgi žavesio tai išvykai nepridėjo. Visa tai, o ir kitų kalnų dviračių mėgėjų vargai mūsų aptiktame “Kalnų parke”, galutinai mane paskatino surasti geresnį keliuką iki Santakos, o ir grįžimo malonesnis variantas taip pat būtų ne pro šalį. Va taip ir gimė šis naujasis žiedinis maršrutas nuo Nemenčinės iki Neries ir Žeimenos santakos.

Taigi, šį kartą, skirtingai nuo pirmojo, aš ne tik žinojau iki kur noriu nuvykti, bet taip pat tiksliai žinojau pro kur nenoriu važiuoti. Todėl tiek navigatoriaus žemėlapyje, tiek ir Google Earth iš anksto apsižiūrėjau galimus variantus. Labiausiai tam pasitarnavo pastarosios sistemos palydovinis žemėlapis, nes tik jame matėsi kai kurie man naudingi keliukai, apie kuriuos navigatorius nieko nežinojo. Tad, atlikęs šiokius tokius namų darbus, šio sekmadienio gražų ir saulėtą rytą leidausi į kelią.

Pirmas kelionės etapas iki Raudondvario kaimo niekuo nesiskyrė nuo ankstesnės išvykos, todėl buvo įveiktas lengvai sparčiu tempu, nesidairant į šalis.

Pagrindinis skirtumas laukė už kaimo, pasukus į keliuką, kuris mus tada ir nuvedė į tą nelemtą vietą. Dabar svarbiausia buvo nepražiopsoti keliuko, kuris turėjo mane nuvesti iki Musios tvenkinio. To keliuko, apie kurį žinojo navigatoriaus Garmin City Navigator žemėlapis (keista, kad Lietuvos Topo nieko nežino ne tik apie tokius keliukus, bet ir apie patį tvenkinį), realiame pasaulyje jau nėra, tad teko pasikliauti nuojauta. Nuojauta manęs neapgavo, todėl neužilgo aš įsirėmiau į privačios valdos tvorą prie tvenkinio. Tačiau mano nuostabai, šalia buvo paliktas ir priėjimas prie vandens, kuo aš ir pasinaudojau, kad iš arčiau pasižiūrėti į Musios tvenkinį:

Bet vėl gi, nuo čia irgi turėjau pasikliauti nuojauta, nes kiti iš anksto nusižiūrėti keliukai taip pat buvo išnykę. Tačiau šalia kylantis į kalną keliukas lyg ir tiko, kad judėčiau toliau suplanuota kryptimi. Daug nedvejodamas juo ir patraukiau. Dviratį teko temptis, nes kalnas buvo gan status. Tačiau tai buvo vienintelė tokia stati įkalnė, kurią man šiandien teko įveikti.

Užkopęs ant to kalno, leidausi paprastu lauko keliuku link Pailgės, su džiaugsmu stebėdamas, kad “smagieji atrakcionai” lieka šone:

Nors keliukas buvo kiek prastokas, bet jis kažkiek leidosi žemyn ir visai tiko tiek man, tiek ir Trek’ui. Tad juo riedėjosi visai smagiai, kol priešais nepamačiau jo tęsinio, kuris man jau buvo pažįstamas iš anksčiau.

Danga dar kiek suprastėjo, atsirado kažkiek smėlio. Maža to, prasidėjo lengva pakilimas, tačiau tai buvo niekis, palyginus su tuo, ką man pavyko apvažiuoti. Taip minti ilgai nereikėjo, nes dar nepasiekus Pailgės pakraščių, aš jau mačiau man reikalingus orientyrus. Drąsiai pasukau pirmu pasitaikiusiu lauko keliuku lyg jų, o po kiek laiko smagiai besileisdamas nuo kalniuko pralėkiau jau pro pažįstamas sodybas ir fermų likučius. Visas šis smagumas mane greitai atvedė prie žvyrkelio link Žukonių.

Šis, kaip ir visi dažnai automobilių eksploatuojami žvyrkeliai, buvo neblogai “pratarkuotas”, tad juo nebuvo labai malonu važiuoti. Laimei tai reikėjo atlaikyti tik kelis kilometrus, o ir padorus greitis šį malonumą gerokai sutrumpino. Netrukus žvyrkelį pakeitė Santakos sodų asfaltas, o aš, radęs man reikiamą keliuką, kaip ir pasiekiau kelionės tikslą, t.y stovėjau priešais pakabinamą tiltą per Žeimeną:

 

Kiek pailsėjęs, šiuo tiltu patraukiau į kitą pusę, pakeliui užmesdamas akį tiek į pačią Žeimeną, tiek ir į jos bei Neries santaką:

 

Mano grįžimo namo planas buvo susijęs ne tik su Žeimenos kitu krantu, bet ir Neries. Tačiau į pastarosios kitą krantą irgi reikia kažkaip patekti, ir aš nusprendžiau, kad šalia esantis geležinkelio tiltas tam puikiausiai tiks. Tad patraukiau nuo kabančio tilto vingiuojančiu takeliu link geležinkelio ir, užsitempęs dviratį ant stataus pylimo, atsiradau priešais geležinkelio tiltą:

Anksčiau šį tiltą esu matęs tik iš šono, tad tikrai nustebau, kai vietoj vieno pamačiau du. Tačiau antruoju nevažinėja traukiniai, tad man ir liko neaišku: ar tai koks atsarginis, ar tai jau senas ir nebenaudojamas tiltas:

Kaip ten bebūtų, šis man kuo puikiausiai tiko, nes jei tektų eiti pirmuoju, tai susitikimas su traukiniu tikrai manęs nenudžiugintų.

Šiaip nuojauta dėl traukinio manęs neapgavo, n

es netoli už tilto buvo Santakos geležinkelio stotelė, kuri vienu momentu buvo visai tuščia…

… o kitu – atvyko traukinys ir ji staiga atgijo:

Nuo čia prasidėjo nežinomoji maršruto dalis, nes nei aš, nei dviračio borto kompiuteris nieko nežinojome apie keliukus tarp geležinkelio ir Neries. Aš tik žinojau, kad čia kažkokiu būdu įmanoma nuvažiuoti ik pervažos prie Kreivėnų, kur vėl turėčiau atsidurti ant Buivydžių plento. Įvedžiau aš tuos Kreivėnus “off-road” režimu, kad bent jau žinočiau atstumą iki man žinomų vietų. Paaiškėjo, kad iki ten beveik 10 km. Atstumas visai nedidelis, tad gerai nusiteikęs pajudėjau pirmyn.

Pradžioje važiavau paprastu miško keliuku, kuris netrukus įsuko į neprastą, jei taip galima sakyti, miško kelią. Važiavimo tempas kaip ir nuotaika dar labiau pagerėjo, o tam dar įtakos turėjo pastoviai jaučiamas reljefo nuolydis. Jei ir pasitaikydavo kokia nedidelė įkalnė, tai nesukeldavo jokių problemų. Tačiau, pravažiavus beveik beveik pusę atstumo, gerasis kelias nusuko link geležinkelio ir už pervažos nuvingiavo kažkur tolyn. O aš turėjau atspėti amžiną kryžkelės mįslę: į kairę eisi arklį dviratį prarasi, į dešinę … Toliau jau patys tikriausiai žinote. Man jau buvo aišku, kad į kairę man netinka, nes dar norėjau likti tarpe tarp geležinkelio ir upės. Užmetus akį dešinėn, paaiškėjo, kad keliukas baigiasi prie kažkokių sodybų prie upės. Tad beliko vienas pasirinkimas – tiesiai.

O tiesiai buvo vėl paprastutis miško keliukas, kuris visgi po kiek laiko nuvingiavo žemyn ir vėl gi pasuko dešinėn bei įsirėmė į Papunžės upelį:

Brastą per upelį įveikiau lengvai, bet ne taip lengvai įveikiau kalniuką už jos. Tačiau kaip atlygis už vargą vėl buvo gražus miškas ir nors paprastutis, bet neprastas miško keliukas, kuris vietomis buvo netgi labai gražus:

Nors keliukas tai gerėjo, tai retkarčiais prastėjo, bet visumoje šioje atkarpoje važiavosi neblogai. Todėl likę trys su viršum kilometrai greitai ištirpo, o po Trek’o ratais sučežėjo man jau žinomo kolektyvinio sodų masyvo asfaltas.

Pravažiavus sodus, toliau buvo jau paprasta, t.y gerai išasfaltuotas Buivydžių plentas, besileidžiantis į pakalnę, ir šeši su uodegėle kilometrai iki namų.

Šį kartą viskas gavosi lengviau, smagiau ir, galima drąsiai sakyti, įdomiau. Tad maršrutą iki Neries ir Žeimenos santakos nr.2 galima drąsiai užskaityti ir naudoti vietoj pirmojo.

Kaip visada, tikslesnė važiavimo informacija Garmin Connect’e.