http://connect.garmin.com:80/activity/embed/129829001

Kad ir kaip nenorėčiau, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad šių metų mano dviračių sezonas artėja prie pabaigos. Orai tokie, kad tolimesnės savaitgalinės išvykos darosi vis mažiau patrauklios. O ir prisikalbinti Žmogutį sau į kompaniją darosi vis sunkiau. Panašu, kad ji savo sezoną jau baigė, o jos Trek’as visas išvalytas ir suteptas sau patenkintas ilsisi savo stove. Tačiau aš vis dar nerimstu. Vis dar stengiuosi ištaikyti momentą, kai įkyri dulksna ar lietus aprimsta. Tada nors trumpam išlekiu ant dviračio pasivažinėti jau žinomomis trasomis. Bet, kad nebūtų nuobodu, tai darau sutemus (tada viskas atrodo kitaip) arba kviečiuosi į kompaniją savo šešėlį.

Jei pagalvojote, kad MariukasM kažkur belakstydamas po miškus nusivertė nuo dviračio bei trinktelėjo galvelę, o dabar bendrauja su dvasiomis, tai tikrai klystate. Visa paslaptis glūdi maniškiame dviračio kompiuteryje Garmin Edge 605. Tai ne šiaip paprastas navigatorius ar dviračio kompiuteris, o daiktas, kuris yra skirtas treniruotėms ir turi tam skirtas visai smagias funkcijas. Taigi, kad nereiktų nuobodžiauti jau iki skausmo pažįstamame maršrute, galima pasinaudoti taip vadinama treniruočių kurso programa. Tai reškia, kad anksčiau važiuota trasa yra įrašoma kaip kursas, o paskui šį kursą galima kartoti ir lyginti rezultatus. O pats smagumas yra tame, kad tai galima daryti važiavimo metu. O tai ne kas kita, kaip lenktynės su pačių savimi. Kad įsivaizduotumėte, jums parodysiu šio režimo ekranus.

Standartinis kurso ekranas:

Jei kiek šlubuoja atmintis ar dar trasa nėra iki skausmo išraižyta tavo smegenų vingiuose ir bijai nukrypti nuo kurso:

Jei jauti, kad kažkaip ne taip važiuojasi, tai gal vis gi mini į kalną?

“Virtualaus partnerio” režimas arba lenktynės su savo “šešėliu”:

Tas, kur apačioje, esu aš, o tas, kur viršuje – kitas aš. Ir man sekasi, nes pirmauju. Vienu momentu pirmavau iki beveik 950 m. Aišku bepigu, nes originalus maršrutas  buvo įrašytas važiuojant su šviesomis jau sutemus. Tad ta proga stabtelėjau prie skardžio atsigerti, o skirtumas bematant ištirpo. Kol miniau žvyrkeliu, vėl atsilošiau kokius 300 m, bet kai prasidėjo miško įmirkęs keliukas, padengtas šlapiais ir slidžiais lapais bei su po jais pasislėpusiomis ir dar slidesnėmis šaknimis, tempas vėl krito. “Begaudydamas” slidinėjantį Trek’ą, mintyse džiaugiausi, kad nesugalvojau pakartoti važiavimo sutemus su šviesomis, o mano kojos neprisegtos prie pedalų. Čia “šešėlis” mane beveik prisivijo. Vėl prasidėjęs lietus kiek pamotyvavo padidinti tempą, tad iššokęs ant asfalto, vėl pradėjau pirmauti. Tačiau visą malonumą kiek pagadino pasigirdęs metalinio pokštelėjimo garsas, kas reiškė trūkusį galinio rato stipiną.

Kaip ten bebūtų, privažiavus prie namų, iš kompiuteriuko pasigirdo linksma muzikėlė, o ekrano vidury puikavosi užrašas: “Congratulations. You win.”. Bet palyginus rezultatus kompiuteryje, paaiškėjo, kad vis gi pats sau pralošiau minutę. Tai kaip čia gaunasi? Garmin’as padlaižiaudamas sukčiauja?