Neries regioninis parkas pasiūlė labai įdomią atrakciją – Velniakampio ežero apylinkių orientacinę trasą. Visas smagumas tame, kad čia nėra jokios daugumai įprastos žymėtos trasos, kur lankytojui, tarsi vedamam už rankutės, paeiliui parodomos ten esančios lankytinos vietos. Čia viskas kitaip, t.y tu turi sąrašą lankytinų vietų, jų koordinates, o kaip ir kokiu būdu ten pateksi – tai jau tavo reikalas. Taigi, vakar mes irgi pabandėme įgyvendinti savo trasos variantą, tik ne pėsčiomis, kaip tikriausiai buvo sugalvoję užmanymo autoriai, o važiuodami ant kalnų dviračių.

O kodėl ant dviračių? Atsakymas paprastas: mes norėjome aplankyti dar porą objektų, kurie yra kiek tolėliau nuo visų kitų, tad dviračių variantas mums pasirodė net gi labai tinkamas.

Kaip ir dauguma mūsų išvykų, ši prasidėjo nuo maršruto planavimo.

Pirma – sąrašas lankytinų objektų, kurį galima atsisiųsti ir atsispausdinti iš trasos tinklalapio:

Antra – žemėlapis su lankytinais objektais, kurį irgi verta paimti iš ten pat ir atsispausdinti, kad paskui jau trasoje orientuotis, kas po ko seka, nes dviračio navigatoriaus ekranas nėra toks jau didelis.

Ir trečia, pats svarbiausias dalykas – objektų koordinatės, kurias trasos sumanytojai įkėlė į Google Maps. Iš čia galima parsisiųsti kml ar kmz tipo failą, kurį po to reikia konvertuoti į tą formatą (dažniausiai gpx), kurį supranta jūsų navigatorius ar kompiuterinė maršrutų planavimo programa.

Jei po viso to jau manote, kad viskas aišku kaip ant delno bei viską lengvai surasite, pasižiūrėkite į savo turimą navigatoriaus žemėlapį ir dar kartą pagalvokite. Manau, kad daugumas supras, kokie nuotykiai jų čia laukia.

Su tokiomis mintimis ir mes atvykome į Neries regioninio parko turizmo informacijos bei parko direkcijos centrą, kuris yra Dūkštose. Būtent nuo čia suplanavome pradėti savo klajones po parką. Ir tam buvo kelios priežastys:

• čia saugu palikti automobilį,
• čia galėjau gauti tą antrą dalyką, kurį jau minėjau, nes dėl remonto namuose mūsų printeris tapo nelabai pasiekiamu,
• norėjome pravažiuoti pro kaimelio “vidinį kiemą” ir pažiūrėti į jį iš arčiau, nes be to, kad turi gražią bažnyčia ir “Biovelos” gamyklą su parduotuve, nieko apie jį daugiau nežinojome.

Taigi ir pradėjome nuo Dūkštos. Pats kaimelis, bent jau ta dalimi, pro kuria važiavome, niekuo nesiskyrė nuo daugelio jau matytų. Tačiau ne visur pamatysi sodybą su vėjo generatoriumi, kuri, beje, matosi ir nuo Sudervės plento:

Toliau, vedini navigatoriaus, patraukėme lauko keliuku, kuris, Garmin Lietuvos offroad žemėlapyje pavaizduotas kaip naviguojamas kelias, o ne šiaip koks nežinomas keliukas, realybėje atrodė taip:

O kuo toliau, tuo jį vis sunkiau buvo įžiūrėti aukštoje žolėje. Tačiau tikrai buvo verta juo minti, o paskui ir kiek pasivesti dviračius, nes užkilus į kalvą, mes buvome apdovanoti gražiu vaizdu:

Nusileidus nuo kalvos, mes vėl atsidūrėme ant normalaus lauko, o paskui ir miško keliuko, kuris mus atvedė prie pirmo objekto – Ąžuolų karalienės:

Čia ligai neužtrukome, nes šalia paslėptą lobiuką pavyko rasti greitai ir nesunkiai, o ir šiuo metų laiku miške (ypatingai kur drėgna) karaliaujantys uodai taip pat neskatino ilgai stoviniuoti vietoje.

Kiek dar pavažiavę keliuku, o vėliau kelis šimtus metrų pamynę plentu, neužilgo jau žiūrėjome į kitą miško galiūną – Vaigeliškių ąžuolą:

Čia užtrukome gan ilgai, nes niekaip nepavyko rasti čia kito paslėpto lobiuko. Nežiūrint visų pastangų, paieškos buvo nesėkmingos. Taip pat šioje vietoje baigėsi savotiškas pirmasis mūsų maršruto etapas ir parsidėjo kitas, t.y. Velniakampio ežero apylinkių orientacinė trasa.

Taigi, atėjo laikas pabandyti sudėlioti dėlionę ir surasti trasos objektus.

Su pirmuoju mūsų pasirinktu taikiniu – Senosiomis Geležų-Antakalnio kaimo kapinaitėmis didelio vargo nebuvo, nors vienu momentu buvo pasirodę kitaip. Kadangi navigatoriaus žemėlapyje buvo pažymėtas tokio pat pavadinimo kaimas, o kapinaitės pagal koordinates buvo beveik šalia, tai logika sufleravo, kad nuo kaimo turi būti koks nors link jų vedantis keliukas. O žemėlapyje atvaizduotas per kaimą einantis keliukas eina visai šalia tų kapinaičių. Taip viskas atrodė teorijoje ir žemėlapyje, o kaip gi ten iš tikro?

Iš tikro gavosi kiek kitaip. Iki kaimo nuo Sudervės plento veda neblogas žvyrkelis. Tik nenustebkite, kad patys Geležų-Antakalnio kaimo gyventojai jį vadina savaip:

Kaip užvadinsi, nepagadinsi, svarbiausia, kad “pagrindinė” gatvė asfaltuota būtų. Deja, ta gatvė kaimo pabaigoje baigiasi akligatviu, o pačios kapinaitės dar už poros šimtų su viršum metrų kažkur miške už kaimo. Kaip ten patekti? Bandom klausti vietinės moteriškės. Matosi, kad klausimas jai kažkodėl nelabai patinka ir ji apie jokias kapinaites teigia nieko nežinanti. Meluoja ta žalčių mot

ina ir ne kitaip. Žinau, kad pagal žemėlapį į tas kapinaites atkeliauja miško keliukas iš kitos pusės, bet kažkodėl netikiu, kad jis ten ir baigiasi. O jei nesibaigia, tai kažkur turėtų išlysti kaimo šone. Pakeliui buvom užmatę kaimo vidury, tarp namų pasislėpusį, link tos pusės vingiuojantį keliuką. Grįžome kiek atgal ir pasukome tuo keliuku. Nors iš pradžių atrodė, kad taip ir nukeliausime į šoną, bet vėl pamatėme reikiama kryptimi link miško vedančias provėžas. Nedvejodami pasukome ir bingo, po kiek laiko atsidūrėme ant tikro miško keliuko šalia kapinaičių:

Ir visgi keistos tos senosios Geležų-Antakalnio kapinaitės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos jau senai apleistos, bet kai pažiūri iš arčiau, taip jau nebeatrodo. Šalia senai nebelankomų kapų yra nemažai mažų kapelių, kurie lyg irgi apleisti, be paminklų, apžėlę žole, bet kažkodėl papuošti dirbtinom gėlėm:

Gal man čia taip tik atrodo? Bet kodėl tada ant senų aprūdijusių kryžių pritvirtintos nesurūdijusios, beveik kaip naujos metalinės lentelės su vardais ir pavardėmis, tačiau be datų? Ir kodėl visai netoliese kapas su tikrai nelabai jau senu paminklu iš juodo akmens. Gal vis gi jos ne tokios ir apleistos, gal vietiniai ar kažkas vis dar jas lanko? Ir kodėl senoji kaimo gyventoja teigia nieko apie jas nežinanti, nors to kapinės už poros šimtų metrų nuo jos namų? Suintrigavau?

Sekanti dėlionės dalis – Velniakampio piliakalnis. Jei prie kitų trasos objektų bent jau kažkiek įsivaizdavau kaip patekti, tai prie šio niekaip. Stūgso kažkur sau vidury miško ir jokių bent kiek artimesnių keliukų šalio jo nėra. Navigatorius rodė, kad iki jo pagal azimutą beveik penki šimtai su puse metrų. Bandėme judėti keliuku nuo kapinaičių pirmyn, bet atstumas po kiek laiko pradėjo didėti, tad grįžome atgal. Paskui pasirodė, kad ta kryptimi veda šioks toks kažkieno pramintas takelis, bet juo paėjėjus, netrukus įsirėmėme į brūzgynus, tad vėl grįžome į pradinį tašką. Tada šalia pamatėme lyg ir kažkokias vėžes, panašias į keturačio. Patraukėme jomis. Kuo toliau, tuo keliukas darėsi aiškesnis, bent jau nesunkiai įžiūrimas, o atstumas iki tikslo nenumaldomai mažėjo. Bet čia jau dviračius teko temptis. Dar nerimą kėlė kintantis reljefas, aplinkui matėsi statūs šlaitai ir įgriuvos, o takas leidos kažkur žemyn:

 

Nuojauta kuždėjo, kad nors ir judame reikiama kryptimi, kažkas visgi ne taip. Ir nuojauta neapgavo. Keturačio pramintas keliukas baigėsi ties kažkokia pelke:

Dar kažkiek pabandėme judėti link tikslo kildami į kalną kažkuo panašiu į takelį, bet ir tas baigėsi ties nelabai praeinamais brūzgynais. O iki piliakalnio tebuvo likę kokie šimtas trisdešimt su viršum metrų tiesiai per mišką. Iškilo dilema: ar grįžti savo pėdsakais pagal navigatorių atgal iki kapinaičių, o paskui tuo šoniniu keliuku važiuoti pirmyn ir pabandyti pasiekti piliakalnį iš kitos pusės, ar brautis kiaurai per mišką ? Dilemą išsprendė virš galvų sudundėjęs griaustinis, staigiai pakilęs vėjas ir prasidėjęs lietus. Kadangi prieš tai buvo gan tvanku, tai visai tikėtina, kad čia gali būti ne šiaip lietus, o nemaža audra. Bet kokiu atveju, tiek žaibuojant, tiek pučiant stipriam vėjui, visiškai nesinori stypsoti tankiame miške, kuriame pilna senų ir didelių medžių. Tad reikėjo kuo skubiau traukti savo subines iš miško į kokią atvirą vietą, pageidautina su keliukais, kur galima važiuoti dviračiu. Reikia tai reikia, tačiau į kurią pusę?

Apsidarius aplinkui, kiek tolėliau pamačiau lyg ir proskyną. Ta proskyna buvo pažymėta netgi mano offrad žemėlapyje ir vedė link keliukų. Ilgai nesvarstę jos link ir patraukėme, stumdamiesi dviračius per žolynus-dilgėlynus sulig juosmeniu. Toliau jau buvo kažkas panašaus į vėžes, kurios ėjo šalia elektros linijos. Šlapi, sukandžioti uodų ir sugelti dilgėlių pagaliau atsidūrėme ant važiuojamo keliuko. O po kiek laiko patekome ant kelio, vedančio nuo Velniakampio ežero link plento.

Nors važiavome lyjant, bet kol pasiekėme turizmo informacijos centrą, dangus vėl kiek prasigiedrijo, o lietus liovėsi. O mes, nors ir pavargę, neįvykdę savo plano, bet vis gi patenkinti savo nuotykiais, pradėjome krautis mantą ir dviračius kelionei namo. O ir ko gi būti nepatenkintiems? Sumanymas tikrai šaunus ir mes tikrai prie šio reikalo dar sugrįšime. Tuo labiau, kad dar tik mūsų atostogų pradžia ir laiko tokiems nuotykiams per akis.

O čia trasa, kuria mums pavyko įveikti, bet jums jos kartoti nepatariame:

Orientacinė trasa v0.1

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1655655