Nemenčinė – Vilnius – Nemenčinė

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find the best hikes in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1863724

Kai įpranti laisvalaikį leisti gamtoje ant dviračio, tai atsiranda savotiška priklausomybė visam šiam reikalui. Tad nieko nuostabaus, kad po dviejų savaičių pertraukos atsirado savotiški abstinencijos požymiai. Todėl, per daug nesukdamas sau galvos dėl oro, išsitraukiau dviratį ir patraukiau, kaip sakoma, kur akys vedė.

O jos mane vedė nosies tiesumu į Vilnių. Tam buvo mažiausiai dvi priežastys. Pirma – nebuvau nusiteikęs lįsti į permirkusius miško keliukus, o antra – kai miškuose sezono metu prisuki beveik pusantro tūkstančio kilometrų, atsiranda potraukis civilizacijai, t.y pasivažinėjimui po miestą.

Taigi, tokių minčių  vedinas, per daug nesiardydamas (vis gi pertrauka paliko šiokį tokį pėdsaką), miniau Nemenčinės plento dviračiu takeliu smagiai taškydamas balas ir vis dar galvoje dėliodamas, kur ir kaip aš po tą miestą važinėsiuos.

Privažiavęs Smėlynę, nusprendžiau, kad noriu prasukti pro Valakampius, o į ten patekti pro Turniškes. Gal gi ne viskas ten tvoromis užramstyta.

Ir čia pasirodė, kad klydau. Pirma kliūtis – uždaryti ir akylai saugomi vartai link valstybės vadovų rezidencijų:

 

Vis gi privažiavau prie pat vartų, kas iš karto atkreipė ten budėjusių VAD pareigūnų dėmesį. O aš tik pasiteiravau, ar galima kaip nors, negrįžtant į Nemenčinės plentą, apvažiuoti šią mielą vietelę. Maloniai buvau patikintas, kad tikrai taip galima padaryti čia pat esančiu aplinkiniu asfaltuotu keliuku (man būtų šiaip jau tikęs bet koks). Kad jie galbūt teisūs, patvirtino ir dviračio kompiuterio navigatorius, kuris rodė, kad tikrai aplinkkelis yra.

Ką gi, patraukiau aš tuo aplinkkeliu, kuris mane atvedė prie kito aptvertosios zonos galo. O čia paaiškėjo, kad visi klydome. Bet pirmiausia, kas patraukė mano akį šiame buvusiame tarybinės nomenklatūros rezervate, tai kad jame pilna standartinių Alytaus namukų, kuriuose matyt kadaise gyveno ne tokio aukšto rango, bet vis gi privilegijuoti funkcionieriai:

Kitas mane šiek tiek pralinksminęs faktas – ant vieno iš tokių namukų pakabinta Rusijos vėliava:

Kažkaip savaime kilo klausimas: o tai čia iš biednumo taip, ar kokia kita priežastis? Mat vėliau pakeliui matyti Didžiosios Britanijos ambasadoriaus namai atrodė visiškai kitaip.

O štai čia tikriausiai įsikūrė šių laikų ne tokia privilegijuota nomenklatūra ar šiaip norintys būti arčiau valdžios. Jei ne visai šalia, tai bent prie tvoros, už kurios ta valdžia gyvena:

Ir nors užtvarą iš jų atėmė, bet niekas nekliudo patyliukais vėl atstatinėti  buvusias, kadaise visą kvartą juosusias tvoras, o gatves paversti akligatviais. O tai reiškė, kad jokio aplinkkelio nėra, tad teks grįžti atgal. Tik vieno likau nesupratęs: kurių velnių atitverti save nuo gražaus miško? Matyt čia tvyranti senosios nomenklatūros aura iššaukia keistą polinkį į saviizoliaciją ir ne kitaip.

O aš, grįžęs kiek atgalios, miško keliuku išlindau netoli Valakampių ir neužilgo stabtelėjau poilsio 2-ame Valakampių pliaže:

Kaip ne keista, pliažas nebuvo tuščias, ko galima tikėtis tokiu darganotu oru. Kur ne kur ant suoliukų buvo įsitaisiusios ištisos šeimynos su vaikais ir iškylų krepšiais. Tačiau aš nebuvau nusiteikęs čia ilgam iškylavimui ir, sučiaumojęs bananų ir šokolado dozę bei užgėręs gerai atšalusiu vandeniu iš gertuvės, pakrante ir šalia ten stovinčių namų vingiuojančiu keliuku numyniau link pirmo pliažo, pakeliui vis užmesdamas akį į atsiveriančius vaizdus:

Pirmas pliažas, kuris taip pat nebuvo tuščias, manęs visai nedomino. Tačiau netikėtai prie pat Valakampių tilto užmatytas bunkeris privertė sustoti:

Aš jau n metų, kone kasdien pravažiuoju per šį tiltą, bet net neįtariau, kad šalia yra toks daiktas.

Taigi, pervažiavęs Valakampių tiltą, nusukau į smėlėtą keliuką, kuris mane atvedė į dviračių takelį:

Štai čia ir gimė planas pravažiuoti pro dešimt Vilniaus tiltų iki pat Vingio parko Neries krantine, o paskui grįžti kita krantine atgalios.

Nors ir dangus neatrodė labai draugiškai, pajudėjau pirmyn. Minti buvo smagu, tad neužilgo privažiavau Šilo tiltą:

Šioje vietoje, tik ką užgimusiam planui iškilo rimta grėsmė, nes pradėjo lyti. Jei pats lietus manęs nenustebino, nes tam buvau tiek ekipiruotės prasme, tiek ir morališkai pasiruošęs. Todėl daug nesvarstęs pajudėjau pirmyn link sekančio tilto, pakeliui trumpam stabtelėdamas prie Tuskulėnų dvaro:

Tai dar viena vieta, pro kurią pravažiuoju kasdien ir vis nerandu laiko ją aplankyti. Ir šį kartą man visai nesinorėjo čia vaikštinėti su fotoaparatu lyjant. Vadinas, artimesnę pažintį su šiuo dvaru vėl teko atidėti geresniems laikams.

Kitas tiltas buvo Žirmūnų tiltas su po juo pakabintu dideliu metaliniu rutulių, kurį kažkodėl visi vadina “obuoliu”:

Čia lietus dar labiau sustiprėjo, o dar ir oras pradėjo juntamai vėsti. Jei išvažiuojant iš Nemenčinės borto kompiuteris rodė 6-7 °C šilumos, tai Valakampiuose jau buvo kokie 5°C. Dabar gi kompiuteris rodė 3-4 °C. Ir tai man visai nepatiko, vis gi ne vasara.

Kai privažiavau Karaliaus Mindaugo tiltą:

Jau buvau aiškiai apsisprendęs, kad laikas sukti link namų.

Taigi, pervažiavau į kitą Neries pusę ir pasukau link Antakalnio palei upę. Dar kartą sustojau po Žirmūnų tiltu eilinei bananų ir šokolado dozei:

O nuo čia, jau daug nesidairydamas į šalis, gan sparčiai myniau namų kryptimi. O ir žiūrėti nelabai yra į ką, ypač kai prasideda Vileišio gatvės daugiabučiai su šalia važiuojamos dalies stovinčiais šiukšlių konteineriais, kurie net tik skleidžia atitinkamą kvapą, bet ir pritraukia atitinkamą kontingentą. Tačiau tempą labiausiai diktavo ne tai ir net ne vis nesiliaujantis lietus. Labiau stengtis vertė poreikis palaikyti šilumą, nes kompiuterio ekrane švietė 2.8 °C. Tad praktiškai visus beveik 25 km nuo Žirmūnų tilto iki pat namų teko “draugauti” tiek su tokia oro temperatūra, tiek ir lietumi.

Taigi, namo grįžau nelabai sušlapęs, bet užtat visas purvinas nuo pakeliui ištaškytų balų ir kiek sustiręs. Ir nežiūrint viso to, vis gi patenkintas, kad vėl pagaliau ant dviračio.