Šiaip rudeninės išvykos, bent jau man, yra pačios įdomiausios. Būtent rudenį gamtoje yra daugiausia spalvų, o permainingas lietuviškas klimatas sukuria įvairius kontrastus visame išvykos maršrute.

Taip buvo ir šioje, eilinėje išvykoje į Kuršių neriją, pernai metų spalyje.

Pradžioje mus lydėjo įvairaus tirštumo rūkas, kuris sugebėjo paslėpti vieno gražiausių Lietuvos kelių, t.y panemunės trasos rudeniškus vaizdus. Tačiau iš šios išvykos pirmos dalies išliko Vilkijos kelto, besislepiančio rūke, vaizdas:

O štai jau antroji dalis, persikėlus į Kuršių neriją, jau buvo visai kitokia. Čia buvo gražus saulėtas ruduo:

Šitas gražus kelias į Pervalką mus atvedė prie dar vienos mūsų nelankytos vietos – Žirgo rago švyturio. Pats švyturys nuo sausumos yra sunkiai matomas, nes stovi ant dirbtinos salelės pačiose mariose. Tad norint jį pamatyti, reikia dar paėjėti miško taku, beieškant properšos augmenijoje, pro kurią jis bent kiek matosi:

Ir dar reikia optikos, kad jį pamatyti iš arčiau:

Štai ir dar kažkiek pavyniojau laiko juostą atgal.