Šiaip aš neturiu nieko prieš varpus, su sąlyga, kad jais mokama naudotis. Bekeliaujant po įvairias šalis bei pačioje Lietuvoje dažnai tenka išgirsti skambant varpus. Bet tai dažniausiai sukelia malonias emocijas, net kartais specialiai praveri viešbučio langą ar sustoji gatvėje, kad pasiklausyti to skambėjimo. Neretai iš skambesio gali suprasti ar varpai linksmai skamba sveikindami vestuves ar kokios šventės proga, ar švelniai kviesdami į pamaldas tikinčiuosius, ar su liūdesiu palydėdami į paskutinę kelionę mirusiuosius. Taip yra daug kur, įvairiose šalyse su įvairiomis kultūromis ir religijomis, įvairuose miestuose bei miesteliuose ar kaimuose.

Visur, bet tik ne Nemenčinėje. Čia jie tą vargšą daiktą baladoja taip, lyg būtų išaušusi paskutinio teismo diena ar, geriausiu atveju, totoriai pultų šį vargšą bažnytkaimį, ir visi kuo greičiau privalo gelbėtis kaip kas sugeba. Vienintelis atvejis kai jis skamba ramiai – kai muša valandas. Visais kitais atvejais iš skambėjimo niekaip nesuprasi, kas ten toje bažnyčioje vyksta: gaisras, vestuvės, šventės, laidotuvės ar tai griežtas reikalavimas visiems kuo greičiau prisistatyti į pamaldas.