Šiandienos išvyką, ko gero, galima būtų pavadinti lenktynėmis su lietumi Nemuno kilpų regioniniame parke. Visą kelią mes vis arba prasilenkdavome su lietumi visai šalia, arba susitikdavome. Ten kur susitikdavome – arba lijo, arba lijo labai smarkiai. Kitais atvejais lietus, genamas stipraus vėjo, tiesiog lipo mums ant kulnų, todėl teko, išlipus iš automobilio, gan spėriai suktis. Taigi, dėl tokios “įtemptos programos”, ne viską aplankėme ką planavome, bet parodyti, mano manymu, yra ką.

Pirmas sustojimas gavosi Punioje. Čia mus domino Punios piliakalnis, kurį rasti visai nesunku. Takas, vedantis link jo, prasideda tiesiog prie bažnyčios. Bet beeinant tuo taku, atradau tokią mažutę koplytėlę, stovinčią tarp medžių:

Dėl greitai lekiančių debesų jos apšvietimas pastoviai kaitaliojosi. Ir ji atrodė kažkaip nerealiai arba gan dramatiškai:

Takas vedantis link piliakalnio:

Pats Punios piliakalnis:

Ir vaizdas į Nemuną nuo piliakalnio:

Šioje vietoje lietui pavyko mus užklupti, todėl teko greitai fotoaparatą kišti į kuprinę, traukti lietsargį ir greitai žingsniuoti link mašinos.

Sekantis sustojimas buvo prie Balbieriškio atodangos. Pačios atodangos nesimato, nes sustojimo aikštelė yra ant jos, o ir ji pati visa apaugusi krūmais ir medžiais. Todėl vienintelė vieta, kur galima pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais – sukonstruota apžvalgos aikštelė, kuri beveik kabo virš atodangos šlaito. Vaizdai tikrai verti to, kad iki ten nusitrenkti:

Šiaip toje vietoje galima būtų augmeniją, vešinčią šalia apžvalgos aikštelės, praretinti kiek stipriau.

Šiaip ši vieta turėjo tapti galutiniu planuotos išvykos tikslu, bet dėl lietaus korekcijos mes ten atsidūrėme kiek ankstokai. Bemąstant kur patraukti toliau, prisiminiau, kad kadaise bevaikštinėdami Birštone palei Nemuną, spėliojome, kas gi yra kitoje upės pusėje. Todėl nusprendėme, kad dabar visai tinkama proga tai išsiaiškinti. Todėl grįžome į Prienus, kad pervažiuoti į kitą Nemuno pusę ir pasukome keliu palei upę Birštono link šen bei ten stabtelėdami:

Praktiškai šiose vietose yra salos, kuriose pilna paukščių. Deja, su dabartiniu objektyvu niekaip neišėjo jį pasiekti bent kiek stambesniu planu. Todėl nekantraudamas laukiu prieš mėnesį užsakyto teleobjektyvo, kurį Fotofabrikas prižadėjo pristatyti jau kitą savaitę. Tada, kada nors, prie progos tikrai čia sugrįšiu.

Taigi, važiavome tol, kol pasiekėme Birštoną, tik kitoje upės pusėje. O tiksliau atsirėmėme į kažkokią kaip ir poilsinę. Dar kartą paspoksojome į Nemuną ir miestą:

Lietus taip pat nuo mūsų kaip ir atstojo:

Nuo čia jau pasukome atgalios namo. O pakeliui nesusilaikiau ir stabtelėjau:

Tai va štai kaip mes kilpomis keliavome palei Nemuno kilpas 🙂 .