Kaip jau minėjau praeitame įraše, karštis gan greitai mus išgynė iš Rokiškio centro. Todėl, daug negaišdami, patraukėme link antrojo šios kelionės tikslo – Rokiškio dvaro

Šiaip pabandysiu viską parodyti taip, kaip jūs pamatytumėte eidami link dvaro nuo Nepriklausomybės aikštėje esančios “Arkos”. Taigi, link dvaro veda tokia neišvaizdi alėja, pavadinta Tyzenhauzų vardu. Jos pabaigoje, iš abiejų pusių prasideda tvenkiniai, už kurių po dešine galima pamatyti buvusią dvaro alaus daryklą, kuri tikiuosi irgi sulauks kada nors restauratorių:

Po kaire, kitame tvenkinio krante, matosi kumetyno pastatas, kuris lyg ir aptvarkytas, bet matosi, kad nenaudojamas:

Alėja įsiremia į gatvę,kurios kitoje pusėje yra vartai į dvaro parką bei štai tokia, visai simpatiška sarginė:

O jau įžengus pro parko vartus, jums prieš akis atsiveria gražus vaizdas, kurio centre savo baltumu šviečia dvaro rūmai:

Mane visada stebino elektrikų sugebėjimas nutiesti laidus taip, kad būtų sugadintas bet koks peizažas. Negi nebuvo galima panašiose vietose pakloti kabelių po žeme? Bet velniai nematė tų laidu, keliaujame toliau.

Pakraščiuose, medžių šešėlyje esantys takeliai – tikrai gera vieta maloniam pasivaikščiojimui po parką. Tad beeidami vienu iš jų, greitai priėjome vieną iš gražiai sutvarkytų oficinų:

Taigi, pražygiavę pro oficiną, mes vėl atsidūrėme saulės atokaitoje, prieš dvaro rūmus. Ši kartą nusprendėme neiti į vidų, nes vaikštinėti po prikaitintą muziejų tikrai menkas malonumas. Į vidų užsuksime gal kitą kartą, kai vėl apsilankysime šiuose kraštuose. O dabar mes patraukėme vėl į pavėsį, aplink rūmus, kur beveik prie pat jų glaudžiasi virtuvės pastatas:

Visai logiška, kad visai šalia pamatėme ir ledainę:

Už dvaro rūmų, o tiksliau už virtuvės ir ledainės, parko pakrašty jūs staiga patenkate tarsi į kitą erdvę. Tai muziejaus ekspozicijos (bent jau aš taip supratau) etnografinė dalis, kuri neturi nieko bendro su dvaro pastatais:

Tačiau šie pastatai tikrai negadina bendro įspūdžio.

Patraukę takeliu toliau, netrukus pamatėme ir kitą dvaro rūmų pusę, kuri truputi kiek ir lengvai apšepus, palyginus su paradine pastato puse:

Tarsi patvirtinant tą minti, kad mes atsidūrėme jau neparadinėje pusėje, netrukus pamatėme dar nesutvarkytą parko dalį, kurios gilumoje, pasislėpęs medžių šešėlyje, stūkso oranžerijos pastatas:

Labai tikiuosi, kad ir ši parko dalis bus greitai sutvarkyta.

Štai tiek įspūdžių tiek iš Rokiškio dvaro, tiek ir paties miesto. Bet tai dar ne viskas, kas šioje penktadienio išvykoje patraukė mūsų dėmesį. Bet tai vėl gi jau kito įrašo tema.