Palūšė 30

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1137188

Kaip jau tikriausiai supratote iš pavadinimo, veiksmas vyko Aukštaitijos nacionaliniame parke ir tai buvo vakar, t.y šeštadienį.

Tai va, šeštadienio išvykai dviračiais buvo suplanuoti du maršrutai iš Palūšės, taip sakant planas A ir planas B. A planas – tai maždaug 34 km žiedinis maršrutas užgriebiant Ginučių apylinkes bei numatantis dešimties slėptuvių paiešką. Kitas, planas B – trumpesnis, maždaug 25 km ilgio, kur nuo Puziniškio piliakalnio pro Salų kaimą pasukama atgal, link Palūšės. Šiuo atveju mes apsiribojame septynių slėptuvių paieška. Šis planas buvo skirtas tam, jei dėl oro ar kitokių sąlygų mes negalėtume laikytis plano A. Tačiau neveltui sakoma, kad jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus.

Šeštadienio rytas mus pasitiko apsiniauksiu dangumi bei, važiuojant automobiliu link Ignalinos, keliais lietaus lašais. Tačiau artėjant link Palūšės, dangus pasidarė kiek giedresnis, o tamsesni debesys ganėsi kažkur gan toli ir, kaip mums atrodė, nežadėjo jokių nemalonumų.

Atvykę į Palūšę, pradžiai stabtelėjome prie Palūšės bažnyčios, kurios tvoroje mūsų laukė viena iš ieškomų slėptuvių. Čia su paieška nebuvo jokių sunkumų, nes kai lankėmės čia praeitą rudenį, jau tada žinojome, kur paslėptas lobiukas, bet, dėl aplinkui bevaikštinėjančių žmonių, negalėjome jo paimti. Šį kartą visą malonumą sugadino ne žmonės, o uodai, tarsi perspėdami apie tai, kas mūsų laukia ateityje. Bet pakeliui tam reikalui nupirktas purškalas kiek palengvino mūsų gyvenimą.

Susitvarkę su pirmąja slėptuve, perparkavome Alfą į stovėjimo aikštelę arčiau prie ežero, netoli valčių nuomos punkto. Nuo čia ant dviračiu patraukėme numatytu maršruto, kurio pradžia vingiavo Lušių ežero pakrante, čia esančio Botanikos tako dalimi. Praktiškai dar nespėjus kiek nutolti nuo tako pradžią žyminčio ženklo, mūsų laukė dar viena slėptuvė, kurios koordinates reikia išskaičiuoti teisingai atsakius į aprašyme užduotus klausimus. Kadangi namų darbai buvo atlikti gerai, tai lobis buvo rastas greitai. Smulkmenų nepasakosiu, kad nesugadinti viso malonumo kitiems, bet galiu pasakyti tik tiek, kad teko kiek paprakaituoti.

Kiek atsipūtę po paieškos, nes oras kuo toliau, tuo labiau darėsi vis tvankesnis, o visokie skraidantys kraujasiurbiai darėsi vis piktesni ir įžūlesni, pakrante po mažu mindami pajudėjome link Meironių kaimo. Kelias tikrai neprailgo, nes Botanikos takui nusukus į šoną, mes toliau riedėjome Skulptūrų taku, kuris baigėsi su lyg mišku, o mes atsidūrėme kaime, ant asfaltuoto kelio.

Pats kaimelis paliko kuo maloniausia įspūdį, net pats dabar nesuprantu, kodėl neišsitraukiau fotoaparato. Tikriausiai dėl to, kad visas dėmesys buvo sukoncentruotas į tiltelyje paslėptą lobiuką, kuriam pasiekti teko pasinaudoti dviračio pompa, nes rankų ilgumo nepakako. Susidoroję su šia užduotimi ir patenkinti savo sėkme, mes žvaliai, kiek tai įmanoma toje tvyrojusioje tvankybėje, patraukėme pirmyn.

Tačiau neužilgo mūsų entuziazmą kiek atšaldė ne tiek su lyg  kaimo riba pasibaigęs asfaltas, kiek tiesiai virš galvų sudundėjęs griaustinis. Bet pažvelgę į dangų, nieko ten grėsmingo nepamatėme. Todėl palengva riedėjome miško keliuku, stengdamiesi nepražiopsoti kokio mums reikiama kryptimi, gilyn miškan vedančio keliuko. Mes nežinojome kokio keliuko mums reikia, nes sekanti pagal planą ieškoma slėptuvė buvo paslėpta priplaukus valtimi, o težinojome tik tiek, kad nuo pagrindinio kelio iki ten yra maždaug kilometras. Kai pamatėme ton pusėn vedantį vos įžiūrimą kelelį, mes juo pasukome. Tačiau netrukus jis baigėsi ties kažkokiais brūzgynais, tad nieko kito neliko, kaip grįžti atgal. Dar kaip tyčia pradėjo krapnoti, tad dar padedant uodams, nusprendėme tos vietos daugiau nebeieškoti.

Labai dėl to nenusiminėme, nes visai šalia buvo dar dvi ieškomos slėptuvės. Pirmoji buvo prie pat kelio, o užuomina jau matėsi iš tolo, tad čia viskas buvo greita ir paprasta. Su antrąja taip pat nebuvo problemų, nes takelį link jos žymėjo kelio ženklas, kviečiantis aplankyti Asalnų pušį. Praktiškai gavosi du viename. Radę lobiuką, nusprendėme kiek čia atsipūsti, tad ta proga išsitraukiau fotoaparatą. Tad jūsų dėmesiui kažkiek Asalnų pušies kadrų:

Pušis yra savotiškame Asalnų ežero pusiasalyje. Žiūrint į vieną pusę, gali susidaryti įspūdis, kad tai visai nedidelis ežeriukas:

Tačiau pažvelgus pro šakas į kitą pusę, matosi, kad tai tikrai didelis ežeras:

Šis vaizdas privertė kiek sunerimti, nes griaustinis vis laikas nuo laiko daužėsi aplinkui, o dabar pasimatė iš kurios pusės galima laukti nemalonumų. Tai mus privertė kiek sutrumpinti poilsį ir judėti toliau.

Su judėjimu toliau buvo ne viskas taip paprasta. Kuo toliau, tuo labiau ant keliuko darėsi daugiau smėlio, tad dviračių ratai vis labiau klimpo ir važiavimas tapo sunkesnis. Tam, kad išsilaikyti ant dviračio, reikėjo didesnio greičio ir daugiau jėgų, kas tokioje tvankybėje iš mūsų tarsi iš kempinių spaudė prakaitą. Tačiau, prisiminę savo nuotykius Žemaitijoje, nusprendėme nerizikuoti, tad vietomis mes paprasčiausiai vedėmės dviračius. Taip bekeliaudami ir kiek nusiplūkę pagaliau pasiekėme Puziniškių kaimą.

Čia stabtelėjome prie paminklo partizanams:

Bei pasigrožėjome atsiveriančiu kraštovaizdžiu:

Tačiau kažkodėl pamiršome Puziniškių ąžuolą. Toliau jau kiek geresniu keliuku patraukėme link sekančio tikslo.

Nusileidę nuo gan stataus, bet nelabai malonaus kalno, neužilgo atsidūrėme Puziniškio piliakalnio papėdėje:

Šio piliakalnio viršūnėje mūsų laukė dar viena slėptuvė. Šį kartą žmogutis liko poilsiauti ant šalia esančių suoliukų, o aš leidausi aukštyn, tikėdamasis, kad ir šį kartą viskas pavyks lengvai ir greitai. Deja, užlipus ant piliakalnio, mane pasitiko tikras šabakštynas, kurį akylai saugojo visi, kas tik moka skraidyti ir kandžiotis. Toks jausmas, kad visi miško mašalai, musės ir uodai nusprendė žūtbūt neleisti man surasti šio lobio. Nežiūrint to, kad prieš kopdamas į piliakalnį dar kartą visas išsipurškiau purškalu nuo tokių veikėjų, tas mažai tepadėjo. Visos vietos, kur nebuvo padengtos apsauginiu skysčiu, kaip mat aplipo vabzdžiais. Tai atrodė kaip knibždantis ir geliantis ištisinis sluoksnis, kurį nubraukus, tuoj pat susiformuodavo naujas. Tikras uodų Armagedonas, ir ne kitaip. Paiešką dar sunkino ir tai, kad nebuvo jokios užuominos, kuri pagreitintų paiešką. Tačiau šiuo atveju jau užvirė principinis mūšis: arba aš randu tą prakeiktą slėptuvę, arba tie velnio sutvėrimai mane nukrapšto nuo piliakalnio. O visa tai vainikavo vis arčiau dundantis griaustinis. Tačiau, mano laimei, pagaliau pamačiau išdavikiškai kyšantį maišelio kraštą, kurį truktelėjus, pasirodė ir pats lobis. Sukandęs dantis šiaip ne taip užsiregistravau, paslėpiau vėl kaip buvo ir kuo greičiau, bet pergalingai nešdinausi nuo piliakalnio žemyn. Nusileidęs atrodžiau kaip po tikro pilies šturmo – visas susitaršęs ir apsitaškęs krauju, kurio spėjo prieš žūdami paragauti mano priešai.

Savaime suprantama, kad po tokio mūšio reikėjo pailsėti bei užkąsti. Mums benaikinant paskutines maisto atsargas, aš vis su nerimu žvilgčiojau į šalia esantį pavargusį tiltą, per kuri mums toliau teks važiuoti, bandydamas įvertinti jo stiprumą:

Tačiau, kai juo pervažiavo automobilis, aš nustojau nerimauti ir mes patraukėme toliau. Beje, tai kaip tik ta vieta, kurioje reikėjo nuspręsti, kurio plano mes laikysimės. Jei laikomės plano A, tai turime pasukti į dešinę link Ladakalnio, jei plano B – kairėn link Salų kaimo. Apsispręsti padėjo nuo tiltelio pamatytas vaizdas bei stiprėjantis vėjas:

Jei ne kokia nors audra, tai bent jau stiprus lietus tai tikrai. Tai ir lėmė, kad buvo pasirinktas planas B. Į navigatorių kaip kelionės tikslas buvo įvesta Palūšė, ir tas tikriausiai nusprendė, kad išmušė jo žvaigždžių valanda.

Kol mes mynėme pro Salų kaimą, kur vienoje iš sodybų papildėme savo gertuves, vingiuodami visokiais keliukais, pasilabindami su priešais ateinančiais ar atriedančiais turistais, dviračio kompiuteris ramiai sau skaičiavo likusį iki tikslo atstumą ir ekrane piešė rožinę maršruto liniją. Taip pat ramiai, nieko neįtardami mes pasiekėme Antalksnę ir asfaltuotą kelią, kuriuo važiuodami pasiekėme sankryžą su posūkiu į Šakarvą. Nuojauta man pakuždėjo, kas čia ir reikėtų pasukti, bet navigatorius net nepyptelėjo, o ramiai ekrane demonstravo tiesią maršruto liniją. Likęs iki tikslo atstumas irgi nesukėlė jokių įtarimų, tad patraukėme keliu tiesiai. Na o dėmesį patraukęs laukuose varlinėjantis gandras visai privertė užmiršti visus nuogąstavimus:

Mynėsi visai smagiai, kol staiga pradėjęs didėti atstumas iki tikslo privertė kiek sunerimti. Dar labiau įtarimus, kad kažkas negerai su navigacija, padidino kompiuteriuko pasiūlymas sukti į žvyrkelį prieš Linkmenis. Pačių Linkmenų pasirodymas horizonte irgi buvo visai netikėtas. Kadangi mes čia nei karto nebuvome, tad nusprendėme pravažiuoti miesteliu. Pasirodo, kad čia yra graži bažnyčia, bet šį kartą mane labiau domino navigacijos klausimai. Kantrybės taurę perpildė pasiūlymas apsisukti privažiavus kelią Švenčionys-Kaltanėnai. Čia teko sustoti ir nuspręsti ką daryti: ar grįžti atgal, ar perskaičiuoti maršrutą ir važiuoti pirmyn.

Visas tas reikalas netgi pralinksmino, nes tikrai būna neįdomu, kai viskas klostosi pagal iš anksto sudarytą planą. O dabar teko improvizuoti, o ir pasidarė smalsu, kas mūsų laukia. O laukė dar vienas navigatoriaus pokštas. Kai maršrutas buvo perskaičiuotas, mes pasukome link Švenčionių, o po kiek laiko nusukome į kitą asfaltuotą kelią link Ignalinos. Čia Garmin’as prisiminė, kad turi algoritmą dviratininkams, kurio tikslas apsaugoti jų užpakalius, t.y nukreipti nuo pagrindinių nesaugių kelių į šalutinius saugesnius. Dar tikriausiai jis sugalvojo mus supažind

inti su visais nacionalinio parko užkampiais. Kaip ten bebūtų, tačiau neužilgo mums buvo pasiūlyta pasukti į gruntinį kelią. Aišku, kad mes, pamiršę apie tokius navigatoriaus sugebėjimus, kaip paskutiniai naivuoliai taip ir padarėme, tikėdamiesi nukirsti kokį kampą. Aišku, kad gavosi atvirkščiai. Tai navigatorius nusprendė suorganizuoti mums aplinkkelį pro kažkokį kaimelį. Jau pačiame kaimelyje paaiškėjo, kad antroji aplinkkelio dalis nebeegzistuoja, tad neliko nieko kito, kaip grįžti tuo pačiu keliuku atgal iki asfalto. Dar paaiškėjo, kad Linkmenyse,  bežaidžiant su maršrutu, buvau pamiršęs vėl įjungti trasos įrašymą, tad trasos įrašas gavosi kiek keistas, be kelių kilometrų. Visa laimė, kad dar buvo įjungtas Sony GPS imtuvas, kuris bejausmiai fiksavo visas savo kolegos išdaigas. Vėliau pamačiau tą vietą, kur mes turėjome išlįsti ant pagrindinio kelio, Tai kažkokia buvusio keliuko užuomina su surūdijusiu kelio užtvaru.

Taip pamokyti, mes toliau mynėme asfaltu, ignoruodami visus pasiūlymus nusukti į šalutinius keliukus. Bemindamas dar pagalvojau, kad visau šaunu po šį parką važinėtis ir asfaltuotais keliais, nes eismas čia labai menkas. Tačiau kai jau pasukome į Palūšės kelią, teko tuo suabejoti, nes pro šalį ėmė švilpti ne tik lengvieji automobiliai, bet ir vienas kitas krovininis. Lyg dar to būtų negana, likus kokiems trims kilometrams iki tikslo, mus užklupo tikrai smagus lietus. Tačiau, po visa dieną tvyrojusios tvankybės, mus tai tik atgaivino, todėl važiavimo tempas netgi kiek padidėjo. Taip, taškydami balas ir smagiai riedėdami į pakalnę, pasiekėme finišą. Nors buvome šlaput šlaputėliai, bet nuotaika buvo gera. Tad greitai susipakavę bei užkėlę dviračius ant laikiklių, patogiai įsitaisę Alfoje, pasukome link namų.

Tai tiek apie šio šeštadienio lobių medžioklę ir nuotykius Aukštaitijos nacionaliniame parke.