http://connect.garmin.com:80/activity/embed/131930278

Tie, kas seka šį tinklaraštį, jau žino, kad vis gi apsisprendžiau kokius dviračio pedalus bei batus naudosiu, ir kad tie daikčiukai jau yra nupirkti. Ir nors grasinausi visus naujus žaisliukus išbandyti savaitgalį, vis dėl to neiškenčiau ir tai padariau vakar vakare.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kadangi iki šiol nei karto nesu turėjęs tokio tipo pedalų, tai nusprendžiau, kad būtų visai neblogai įrangą išbandyti namie ant stovinčio dviračio, o ne lėkti iš karto  į gatvę.

Taigi, sumontavęs pedalus ir prisukęs klipsus prie batų, pradėjau mokintis įsisegti ir išsisegti iš pedalų. Pradžioje ėjosi nekaip: pataikyti ant pedalo ir prisisegti pavykdavo iš kokio trečio ar ketvirto karto, labai retai iš antro. Be to, paaiškėjo, kad išsisegimui reikia pasukti kulną didesnių kampu, nei aš prieš tai įsivaizdavau, plius dar supratau, kad klipsai ant batų tikrai ne toje pėdos vietoje, kuria paprastai minu pedalus. Tad prasidėjo batų tiuninimas stumdant klipsus pirmyn-atgal ir vėl bandant ant dviračio. Ir čia nebuvo apsieita be kuriozų. Tam, kad pajusti per kietą bato padą kuria vieta pėda remiasi į pedalą, teko kažkiek svorio perkėlinėti ant tos kojos, kuri yra prisegta prie pedalo. Vienu metu aš persistengiau, ir visas svorio centras pasislinko į kitą pusę, o aš, kaip koks pakirsta medis, lėtai, tarsi sulėtintame kine, nuvirtau ant šono. Kritimas buvo minkštas, bet labiausiai pradžiugino tai, kad tik sukontaktavus su grindimis, pedalas iš karto atsisegė. Kai pagaliau klipsai atsirado ten kur reikia, įsisegimas žymiai palengvėjo. Dabar nebereikėjo ieškoti pedalo, nes koja automatiškai sukontaktuodavo su pedalu reikiamoje vietoje, o lengvai spustelėjus, pasigirsdavo aiškus “klik”, kas reiškia sėkmingą įsisegimą. Taip aš “prasilinksminau” visą užvakarykštės dienos vakarą, bet rezultatais likau patenkintas. Atėjo metas pabandyti važiuoti.

Ne veltui yra sakoma, kad sunku pratybose, bet lengva kare. Taigi, gatvėje jau buvo lengviau, nei pradžioje bandant namie. Stovint su pirmos kojos prisegimu jokių problemų: judesys jau atidirbtas ir prisisegu praktiškai iš pirmo karto. Pajudėjus pirmyn, su antra koja kiek sudėtingiau, bet irgi neblogai. Jei nepavyksta iš pirmo karto, tai pramynus vieną apsisukimą, prisegu iš antro karto. Manau, kad pastoviai važinėjant, tai nesunkiai taps automatiniu veiksmu.

Kad pajusti kaip viskas veikia, prasukau porą ratų Nemenčinės gatvelėmis. Smegenyse vis mirkčiojo užrašas: “Stojant atsisegti !!!”. Tai suveikė, nes kai prireikė sustoti praleidžiant automobilius, nenugriuvau. Šiaip dar viena išmokta pamoka, kad kol visas procesas netapo refleksu, stojant reikia iš karto apsispręsti kuria koja remsies sustojus ir ją atsegti truputį anksčiau, nei dviratis visiškai sustos. Tad važinėjant nesudėtingu maršrutu, kol kas jokių problemų. Vėl gi, čia tik bandomasis važiavimas asfaltu. Tikras vaizdas paaiškės važiuojant tokiomis sąlygomis, kokiomis aš įprastai važinėju, t.y miškų ir lauku keliukai. Svarbiausia šio pabandymo tikslas – patikrinti kaip viskas veikia važiuojant ir ar gerai sureguliuota. Rezultatais likau patenkintas, nes pėda pedalus spaudžia ta vieta, kuria ir norėjau, o dėl standesnio batų pado, nelabai jaučiasi, kad dabar kontakto su pedalais plotas yra žymiai mažesni nei su platforminiais pedalais. O patys batai irgi niekur nespaudžia, nepraleidžia drėgmės ir šalčio, o koja juose laikosi tvirtai. Tačiau, nežiūrint to, kad tai yra trek & trail tipo batai, eiti kietu paviršiumi nėra visai malonu. Ant grunto kaip ir viskas ok, o dėl pado protektoriaus ypatumų, purvas nuo pado greitai nukrenta.

Važiuodamas su prisegtais pedalais, kažkokio didelio skirtumo nepastebėjau. Tikrai šie pedalai nepadarė manęs greitesniu, bet ne to aš ir tikėjausi. Vis gi kai kas pasikeitė. Pirma, kaip ir tikėjausi, važiuojant pastoviu greičiu ir minant tik greičiui palaikyti, pasijautė, kad dirba mažiau raumenų, ir tai greičiausiai dėl to, kad nebereikia pastangų laikyti kojas ant pedalų. Važinėjant su paprastais pedalais gal to ir nejaučiame, nes tai daroma automatiškai, bet prisisegus, tų, kad ir mikro, pastangų nebereikia ir tai jaučiasi. Antra, sukant pedalus, aiškiai jaučiasi kada, kurios kojos ir kokiu momentu jėga perduodama pedalams, kas leidžia lengviau kontroliuoti ir koreguoti minimą, kas yra labai gerai važiuojant į įkalnes. Trečia, riedant laisva eiga ir neminant, kojos ant pedalu dabar kažkaip automatiškai atsiranda “be penkiolikos trys” pozicijoje, kas yra tiesiog būtina dėl saugumo važiuojant kalnų dviračiu raižyta vietove. Be to, aiškiai pajaučiau, kad dabar šioje pozicijoje kojų raumenys lygiai taip pat atsipalaiduoja, kaip ir laikant kojas “lygiai šeštos valandos” pozicijoje. Reiškia net ir laikant kojas ant pedalų teisingoje pozicijoje, jos taip pat kažkiek ilsisi. Aišku, nereikia pamiršti, kad net ir riedant neminant, sudėtingesnėje trasoje niekada negalima visiškai atsipalaiduoti, nes kalnų dviratis valdomas visu kūnu, o ne tik vairo ir stabdžių pagalba.

Taigi, štai tokie mano pirmi ir tikrai subjektyvūs įspūdžiai iš trumpo pasivažinėjimo su naujais pedalais ir batais. Kaip ir sakiau, tai tik trumpas testinis pasivažinėjimas, bet naudingas išvengiant nemalonių ir kvailų siurprizų ateityje. O kaip bus iš tikro, pamatysim irgi ateityje.