http://connect.garmin.com:80/activity/embed/133690284

Ko gero taip būtų galima pavadinti šiandieninį pasivažinėjimą ant dviračio. Šiaip jau šią savaitę buvau nusiteikęs paskelbti apie šių metų dviračio sezono uždarymą, bet vis tam nekildavo ranka. Ir nieko tame nuostabaus. Nežiūrint vis dažnėjančio lietaus, kur ne kur pereinančio į sniegą, o oro temperatūrai besitabaluojant apie nulį, vis dar laikas nuo laiko pavyksta išridenti savo Trek’ą į lauką. Tegul ir šalia namų, nedideliais atstumais, bet vis tiek ant dviračio. O šiandien, danguje pamatęs šiokius tokius pragiedrulius, nusprendžiau pavažiuoti kiek ir tolėliau.

Aišku, suplanuota buvo buvo žymiai daugiau: jau anksčiau važiuotu maršrutu pasiekti Liubavo dvarą, pakeliui aplankant Skirgiškių malūną su ten esančiu “lobiuku” (niekaip neištaikydavau momento, kad ten nebūtų žioplinėtojų), paskui pasiekti Ažulaukę, nuo ten rasti kuo tiesesnį kelią iki Vėriškių, ten šalia esančio dvaro kur nors paslėpti savo “lobiuką”, galiausiai pro Raudondvarį grįžti namo. Tokiu būdu tikėjausi sukurti dviračių maršrutą, jungiantį tris dvarus: Liubavo, Vėriškių ir Raudondvario . Planas gavosi ambicingas, o va su išpildymu gavosi ne kas.

Visu pirma, tik išvažiavęs supratau, kad įprasto tempo palaikyti nepavyks. Atsitiktiniai pasivažinėjimai trumpučiukais atstumais – tikrai ne tas, ko reikia bent jau esamos fizinės būklės palaikymui. Stiprus ir šaltas priešpriešinis vėjas – tikras energijos čiulpikas. Tad po atkarpos iki posūkio link Europos parko aš tikrai nesijaučiau labai laimingu. Nusileidus keliuku kiek žemiau, atsirado užuovėja, tad įveikinėti įkalnes ir kelio duobes pasidarė žymiai smagiau. O pasiekus vasarą remontuotą kelio atkarpą, kuri ir baigiasi kaip tik prieš pirmą sustojimą, nuotaikos rodyklė vėl grįžo į optimistinę skalę. Ant naujo ir lygaus asfalto sutiktas slidininkas su ratukinėmis slidėmis nejučia privertė nusišypsoti. Pažiūrėjus į kalendorių, tikrai aš neturėčiau makaluotis jo akiratyje ant dviračio, o jis brūžinti asfalto su ratuotomis slidėmis. Kita gera naujiena – privažiavus Skirgiškių malūno liekanas, aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios. Todėl galėjau sau leisti ramiai surasti ten paslėptą “lobiuką”, tuo pačiu ir iš arčiau apžiūrėti griuvėsius:

Kol čia dairiausi bei ieškojau “lobio” spėjau pakankamai sužvarbti, bet puodelis karštos ir saldžios arbatos greitai viską gražino į vietas.

Toliau toks visas patenkintas numyniau link posūkio į Europos parką, kur manęs laukė jau pažįstamas miško keliukas, kurio vienintelis minusas – daugiau įkalnių nei nuokalnių. Privažiavęs prie jo pamačiau, kad jis įgijo dar vieną bjaurią savybę: jis, bent jau jo matoma pradžia, buvo virtęs slidaus bei klampaus purvo vonia. O aš, kaip tyčia, pirmoje kiek rimtesnėje išvykoje su prisegamais pedalais, su kuriais tokiomis sąlygomis tikrai dar nesijaučiu užtikrintai. O ir perspektyva išsivolioti tokioje vonioje manęs tikrai neviliojo. Tad šią atkarpą teko įveikinėti daugiau einant nei važiuojant ant dviračio. Laimei buvau atsargus ir vis nepamiršdavau laiku išsisegti prieš nulipdamas žemėn.

Sekanti atkarpa – akmenimis grįstas kelias taip pat labai nenudžiugino. Jei praeitą kartą man jį pavyko nesunkiai įveikti važiuojant pačiu pakraščiu, tai šį kartą tas pats numeris neišdegė. Smėlėti ir sąlyginai lygūs šio kelio pakraščiai taip pat buvo virtę purvu, kurį jau buvau sutikęs. Tad nieko kito neliko, kaip pusantro kilometro atsargiai kratytis grindiniu, stengiantis nepaslysti ant tuo purvu aptaškytų akmenų. Pasibaigus akmenims, kiek atsigriebiau ant likusios iki Liubavo žvyruotos, bet greitos atkarpos.

Kai toks atkutęs ir atsipalaidavęs atlėkiau iki Liubavo dvaro likučių, … staiga likau gulėti ant šono tiesiog vidury per kaimą einančio kelio. Padariau vėl tą pačią vaikišką klaidą, kai sustojęs netyčia permečiau svorį nuo atsektos ir ant žemės stovinčios kojos ant prisegtos. Nieko nepadarysi, žioplį ir bažnyčioje muša. Beliko atsikėlus nusivalyti smėlį ir iš netikėtumo ištryškusius snarglius. Patikrinus dviratį ir kuprinėje esančią foto įrangą, paaiškėjo, kad, apart mano kiek švelniai aplamdyto ego, niekas nenukentėjo. O ir čia paslėptas mano “lobiukas” buvo ten, kur ir turėjo būti ir su juo viskas buvo gerai.

Prisėdus ant ten kadaise stovėjusios koplyčios pamatų ir begurkšnojant arbatą bei vertinant įveiktas atkarpas, mano optimizmas pradėjo pamažu garuoti lauk kartu su arbatos garais. Visos tos purvinos atkarpos bei “lobio” ieškojimas “suėdė” nemažai laiko, o dar priekyje laukiantys nežinomi laukų ir miškų keliukai tikrai bus ne ką geresni. Todėl pasiekti Vėriškes dar nesutemus šansų tikrai nedaug. Tačiau paskutinį vinį į mano sugalvoto plano karstą įkalė dviračio kompiuteris, kurio ekranas persijungė į naktinį režimą. Ir tikrai, lauke jau aiškiai ir sparčiai temo. O atsidurti tamsoje, net ir turint geras šviesas, ant slidžių ir dar nežinomų keliukų, plius dar nelabai drąsiai ant tokio paviršiaus jaučiantis su naujaisiais pedalais, būtų mažu mažiausiai kvaila. Be to, dar tas drėgnas bei šaltas vėjas, kuris sustojus, tiesiog skverbiasi per drabužių sluoksnius kuo arčiau kūno ir verčia kuo greičiau vėl lipti ant dviračio, o užlipus ir pradėjus važiuoti, savo lediniais pirštais tiesiog spauste spaudžia ašaras iš akių ir dar kai ką iš nosies.

Taigi, kaip jau supratote, nieko daugiau neliko, kaip įsijungti žibintus ir patraukti link namų artimiausiu keliu. Tad taip, praktiškai nenorom, vėl pakartojau vasarą važiuotą maršrutą, tik paskutinę atkarpą, kuri mano laimei yra asfaltuota, teko įveikti jau sutemus.

P.S. Kol myniau plentu ir vėl kovojau su šaltu vėju, vis galvojau, gal vis gi užteks šiam sezonui ar dar ne? Taip ir nenusprendžiau…