Apvažiuoti Gražutės didįjį dviračių trasos žiedą mes planavome jau senai. Kažkada, prieš beveik tris metus,  jau vieną kartą bandėme tai padaryti, bet tada dėl lietaus mums teko apsiriboti tik trumpa pažintimi su Salaku, kur yra šios trasos pradžia.. Tačiau užvakar mes vis gi ją apvažiavome.

Taigi, kaip ir tada, kai važiavome į Salaką pirmą kartą, apvaizda vėl bandė mūsų pasiryžimą. Kaip tyčia, kuo labiau artėjome prie miestelio, tuo dažniau mašinos priekinį stiklą plovė lietus. Jau galvojome, kad vėl nieko nepešime kaip ir aną kartą. Tačiau, kai prisiparkavome stovėjimo aikštelėje prie Salako bažnyčios, dangus lyg ir prasigiedrijo, o lietaus debesys nuslinko kažkur į šoną. Tad nieko nelaukdami ir nusiteikę, kad galime būti lietaus išmaudyti bet kuriuo metu, pajudėjome į kelią.

Trasos pradžią tikrai nėra sunku surasti, tereikia pagrindiniu keliu grįžti kiek atgal į Degučių pusę iki šalia kelio stovinčios Šv. Jono Nepamuko koplytėlės:

Kiek pavažiavus toliau, kairėje kelio pusėje aiškiai matosi trasos nuorodos, kurios nukreipia į miško keliuką. Iš karto galiu pasakyti, kad trasa sužymėta tikrai gerai, tad nesunku suprasti kuria kryptimi reikia važiuoti ir kur yra lankytini objektai.

Taigi, mūsų laukė anot informacijos kokie 45 km, tad netempdami gumos pajudėjome pirmyn. Pradžioje tikrai nebuvo sunku važiuoti, nes miško keliukas buvo tikrai neprastas, bet vėliau aiškiai pajautėme, kad vis kylame aukštyn. Tokios įkalnės tęsėsi iki Kunigokalnio, pirmo lankytino objekto, kur, beje, kaip vėliau išsiaiškinau, ir buvo aukščiausias šio maršruto taškas (nors mums atrodė kiek kitaip).

Paties Kunigokalnio nefotografavau, nes kalnas gan tankiai apaugęs mišku, tad perduoti nuotraukoje tai, ką matai realybėje, nelabai būtų pavykę. Šį kartą važiuodamas neįamžinau visų lankytinų vietų, bet pasistengiau sužymėti jų koordinates navigatoriuje.

Laikas nuo laiko medžių viršūnėmis prašniokšiantis stiprokas vėjas bei aplinkui slankiojantys sunkūs lietaus debesys tarsi ragino mus kuo skubiau judėti pirmyn. Tačiau tai nėra taip parasta, kai važiuodamas miško keliuku ne tik žiūri kur kiši dviračio ratą, bet tuo pačiu metu dairaisi aplinkui vaizdų ir dar vis užmeti akį į dviračio kompiuterio navigacijos nedidutį ekranėlį, kuriame vingiuoja maršruto linija. Tad judėjome nelabai sparčiai, gal todėl spėjome pastebėti tolumoje stovinti kažkokį koplytstulpį:

 

Iš pradžių pagalvojau kad jis žymi Čepeliškių pilkapių vietą, bet šie buvo žymiai toliau. Jei ne trasos nuorodos, ko gero būtų ne taip paprasta juos surasti, nes reikia nusukti kiek į šoną nelabai patraukliu keliuku. Bet aplankyti tą vietą tikrai verta, nes tokius didelius pilkapius tikrai nedažnai kur pamatysite:

Dar kiek pavažiavus miško keliuku, trasa po kiek laiko daro staigų posūkį dešinėn ir įsikertą į žvyrkelį, kuris veda Kiemionių kaimo link. Beje, pakalnėje vėl pamatysite rodykles, kurios vėl siūlo kiek nusukti į šoną ir aplankyti Kiemionių piliakalnį:

 

Pats piliakalnis nėra aukštas, tad kol Žmogutis ilsėjosi, aš užlipau į viršų apsidairyti:

Kiek atsipūtę, pajudėjome žvyrkeliu pirmyn, tai leisdamiesi nuo smagių pakalnių, tai mindami į gan stačias įkalnes:

Taip bevažiuodami pagaliau pasiekėme Kiemionių kaimą, už kurio atsiveria gražūs vaizdai į Antalieptės marių pakraštį:

Be to šalia ant kalno dar stovi kryžius:

O toliau sekė ilgas, nelengvas ir nuobodus minimas žvyrkeliu. Tikriausiai nieko nėra nuobodesnio ir varginančio dalyko keliaujant dviračiu, kaip važiavimas žvyrkeliu, kai su viltimi žvelgi į kiekvieną šonan vedantį miško keliuką, vis tikėdamasis pamatyti šalia jo rodyklę, kuri siūlo ten pasukti. Tada gyvenimą paįvairina arba greiti nusileidimai, arba kokie neįprasti vaizdai, kaip kažkokia lyg ir užtvenkta pelkė:

Dar vieną progą pailsėti nuo žvyrkelio gavome nusukę miško keliuku link apleisto ir dėl techninių kliūčių neveikiančio Energetikos muziejaus:

Važiavimas žvyrkeliu jau tikrai buvo smarkiai pabodęs, todėl nusprendėme čia ne tik kiek ilgiau pailsėti, bet ir kiek pasistiprinti. Ir gerai, kad niekur neskubėjome, nes šioje vietoje mus užklupo nors ir trumpas, bet gan smagus vasaros lietus. O mes čia nors galėjome pasislėpti po stogelių prie muziejaus durų ir ramiai stebėti kaip lyja:

 

Kai gamtos pokštai baigėsi, mes toliau pajudėjome pirmyn. Jei važiuojant sausu žvyrkeliu erzina dulkės ir smėlis, tai šlapiu minti irgi ne ką geriau. Nusileidęs nuo gan smagaus kalniuko buvau apdrabstytas nuo galvos iki kojų rantytų padangų pakeltu smėliu. Dviratis irgi atrodė ne ką geriau. Žmogutis, kuris privengia tokių “pramogų” ir nuo kalniukų leidžiasi atsargiai, matydamas mane tokį tik šelmiškai šypsojosi.

Bet žvyrkelis vis tęsėsi ir kai jau visai pradėjo spausti smegenis savo nuobodumu, pagaliau pamatėme trasos rodykles, kurios dabar informavo, kad trasa nusuka į miško keliuką, bet tuo pačiu metu vėl siūlė nusukti kokį kilometrą į šoną ir aplankyti Egles seses.

Nusprendėme vis gi tas seses aplankyti, nors link jų vedantis keliukas buvo visai nepatrauklus ir gerokai pamaltas miško tvarkymo technikos. Saugodamiesi, kad nepradurti padangų, mes dviračius daugiau vedėmės nei važiavome. Tad gerokai prasivaikščioję, pačiame turbūt giliausiame parko užkampyje radome tas Siamo dvynes:

Grįždami atgal prie trasos, toje pat kryžkelėje sutikome pėsčių turistų grupelę, kuri irgi dvejojo ar verta dėl tų eglių prasivaikščioti pirmyn – atgal porą kilometrų. Pamatę mus nuo ten grįžtančius,  jie tiesiai šviesiai paklausė ar verta buvo ten eiti. Fotoaparato ekranėlyje parodžiau šias nuotraukas ir pasiūliau patiems nuspręsti. Pažiūrėję jie nusprendė, kad eiti neverta. Tad visi patraukėme link trasos. Mes numynėme miško keliuku pirmi, jie nupėdino iš paskos.

Vėl su jais vėl susitikome stovyklavietėje prie Šiurpelio ežero, kur jie mus prisivijo, kol mes ten ilsėjomės, o aš fotkinau ežerą:

Kadangi jie buvo atžygiavę nuo Degučių ir jau kaip reikiant pavargę, tai niekaip negalėjo apsispręsti dėl nakvynės vietos. Šioje poilsiavietėje statyti palapinių negalima, o iki artimiausios Asavo stovyklavietės dar kokie septyni jei ne daugiau kilometrų. Taip besvarstančius ką daryti me juos čia ir palikome.

Atvirai pasakius, trasos atkarpa nuo Šiurpelio iki Asavo ko gero yra pati smagiausia. Greitas ir siauras miško keliukas rangėsi tarsi gyvatė, kur staigūs posūkiai tykojo arba ant smagios nuokalnės, arba ant ne ką prastesnės įkalnės. Tik spėk žiūrėti po ratais ir junginėti pavaras. Bet kažkoks bevardis mažytis, bet gražus ežeriukas, po staigaus posūkio išniręs tarsi iš niekur, vis gi privertė sustoti:

O paskui vėl pirmyn tarsi atrakciono keliuku, su trumpu stabtelėjimu prie Samaukos pilkapių (tokie nedideli, kad vos matosi), kol pagaliau sustojome poilsio stovyklavietėje prie Asavo ežero:

 

Galima sakyti, kad mums pasisekė, nes ši stovyklavietė iš visų esančių prie šio ežero buvo ramiausia ir neprigrūsta automobilių bei palapinių. Tad čia galėjome ramiai pailsėti, nes nukeliautas atstumas kuo toliau, tuo labiau jautėsi.

Nuo Asavo smagioji dalis deja baigėsi ir prasidėjo liūdniausioji. Tarsi pranašas to, kas mūsų laukia, nuo šios vietos smagusis miško keliukas jau buvo platesnis ir gerai pažvyruotas. Tačiau netrukus jis mus atvedė prie tikro rimto žvyrkelio su ne visai malonia įkalne prieš akis. Liūdniausia pasidarė tada, kai paaiškėjo, kad ši įkalnė yra tik pirmoji dalis viso pakilimo – mūsų laukė dar dvi, kurių kiekviena buvo 4-6 % statumo. Taip mes vargais ne galais užsiropštėme į antrą pagal aukštį trasos vietą. Bet tada mums atrodė, kad tai visgi aukščiausia vieta, nes matyt dėl to, kad buvo sunkiausia. Nors po to lyg ir leidomės žemyn, bet vis tiek teko įveikti ne vieną, bet jau kiek mažesnes įkalnes. Taip tęsėsi tol, kol pasiekėme Rusteikių kaimą, kuriame stovi sena nedidutė sentikių cerkvė:

Kiek pavažiavus pirmyn ir prieš nosį išdygus dar vienai nemažai įkalnei, pagaliau pamatėme išganingą rodyklę, kuri mus nukreipė į nelabai pravažinėtą miško keliuką.

Nors nebereikėjo kratytis ant žvyrkelio ir kopti į stačia įkalnę, važiuoti buvo ne ką lengviau. Keliukas buvo užžėlęs žole, kuri buvo drėgna bei slydi. Be to, žolę keitė arba akmenys, arba klampus smėlis. Po to keliukas kaip ir pagerėjo, bet įmirkęs gruntas vis tiek buvo pakankamai slidus. Tad kai kur statesnėse vietose teko ir nuo dviračių nulipti bei paėjėti pėsčiomis. Pakeliui stabtelėjome prie dar vienų nedidelių Rustelių pilkapių. Po jų dar kiek pajudėjus pirmyn, buvome rodyklės nukreipti į kiek geresnį miško kelia, kuriuo neužilgo privažiavome Švento ežerą:

Gaila, bet trasa mus atvedė prie savotiškos mažos šio ežero įlankėlės, iš kur nesimato viso šio nemažo vandens telkinio dydžio. Vėliau, jau namie, savo turimame žemėlapyje pastebėjau, kad galbūt būtų buvę geriau nukrypti nuo trasos ir bandyti važiuoti keliuku tarp Šventelio ir Švento ež

erų, jei jis, žinoma, egzistuoja iš tikro. Tokiu atveju būtų galima pabandyti pamatyti ir didesnę Švento dalį.

O toliau vėl miško keliukas, kuris buvo visai neblogas, net savotiškai greitas, nežiūrint kai kur pasitaikančių smėlėtų ruožu. Kažkurioje vietoje įsismaginę pralėkėme Žagarinės kaimo kapinaites, tad jų nėra nei nuotraukose, nei navigatoriuje. Tačiau sustojome priešais tiltelį per Šventąją:

Juo eidami dar pasigrožėjome medžių atspindžiais upės vandenyje:

O štai kitoje pusėje mūsų laukė tikra pliurza, kuri, įveikus virš 40 km, mūsų visai nenudžiugino:

Bet labai ir nenuliūdino, nes viskas, kas blogai, anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip, po beveik puskilometrio, baigėsi ir ši makalynė. Toliau buvo visai nesunkus miško kelias, kuriuo vingiavo dar vieno didelio ežero pakrante. Tai Luodžio ežeras:

 

O štai dar vienas vaizdelis, kuris mus tikrai pradžiugino – tai tolumoje matomas Salako bažnyčios bokštas:

O tai reiškia, kad iki finišo ne taip jau ir toli, tik kokie 7 km. Kadangi ši atkarpa buvo nesudėtinga, be visokių siurprizų, tai ir važiuoti, nežiūrint nuovargio, nebuvo taip ir sunku. Tad netrukus pravažiavome pro Salako pušį bei senąsias žydų kapinaites, o išlindę iš miško pamatėme ir pačią Salako bažnyčią:

Beliko tik nusileisti nuo kalniuko, paskui jau asfaltu įvažiuoti į miestelį iš kitos pusės, apvažiuoti bažnyčią ir finišuoti šalia jos esančioje aikštelėje.

Buvome nusikneckinę kaip ciuckiai, tačiau labai patenkinti, o dviračių kompiuteriai sutartinai rodė, kad įveikėme 50 km. Tad štai koks tas Didysis Gražutės dviračių trasos žiedas. Vietomis smagus, vietomis sunkus ir užknisantis, o vietomis netgi labai purvinas. Tačiau viską atperka tokie nuostabūs vaizdai, kad tikrai kartais pamiršti kiek jau numynei ir kiek dar liko. Todėl dar kartą visos nuotraukos vienoje vietoje:

http://www.flickr.com/apps/slideshow/show.swf?v=109615

Ir, savaime suprantama, įrašytas trasos maršrutas su visais taškais ir vietomis,  kas ir iš kur nufotografuota, kurį galite atsisiųsti ir įrašyti į savo navigatorius:

Gražutės didysis dviračių trasos žiedas

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1677769

O visų čia paminėtų  lankytinų vietų aprašymus galite rasti lankstinuke, kurį tikrai verta atsisiųsti iš parko tinklalapio ir atsispausdinti, jei sugalvosite pakeliauti šia trasa.