Praeitą sekmadienį mes nusprendėme pakeliauti po Aukštaitijos nacionalinį parką, kuriame jau esame buvę jau ne vieną kartą. Šiam kartui sugalvojome iš arčiau susipažinti su Tauragnų ežero apylinkėmis, apvažiuojant aplink jį ant dviračių.

Taigi, į maršrutą įtraukėme tris piliakalnius, Moko akmenį bei viltį pamatyti gražių vaizdų ir galbūt atrasti tai, ko nėra oficialiame parko tinklalapyje.

Kelionę pradėjome savo Alfą priparkavę Tauragnų miestelyje prie kultūros centro. Ir čia mane ištiko savotiška kuriozinė nesėkmė. Pasirodo, kad namuose palikau savo dviratininko batus, kurie reikalingi minant su prisegamais pedalais. Tie batai yra gan nepatogūs automobilio vairavimui, tad paprastai aš juos apsiaunu tik prieš lipdamas ant dviračio. Laimei, sportinės basutės, kuriomis tą kart avėjau, turi pakankamai tvirtą ir rantytą padą. Pabandžius su jomis minti, tapo aišku, kad iš bėdos galima važiuoti ir taip (negi dabar grįši virš 100 km atgal dėl kažkokių batų), tik reikia saugotis, kad koja netyčia nenuslystų nuo pedalo. Tai pridėjo savotiško prieskonio visai išvykai, nes iš karto galiu pasakyti, kad trasa nėra iš lengvųjų. Joje buvo visko: ir kalnų kalnelių, ir smėlėtų bei akmenuotų ruožų, ir truputį purvo. Vienu žodžiu visko, kad būtų ką veikti važiuojant kalnų dviračiu. Juk neveltui Tauragnas yra ne tik giliausias Lietuvos ežeras (62.5 m), bei dar ir aukščiausiai iškilęs virš jūros lygio (165 m), o pakrantės irgi dar to aukščio gerokai prideda.

Bet pradėkime nuo pradžių. Iš Tauragnų miestelio pasukome asfaltuotu keliu Kirdeikiu kryptimi, tačiau iš karto, tik pasiekę Tauragną ir kiek jį apvažiavę, nusukome į lauko keliuką link ežero pakrantės. Čia neužilgo privažiuojame rodyklę, rodančią į šone esančią medžiais apaugusią kalvą ir teigiančią, kad tai Tauragnų piliakalnis:

Važiuojame keliuku toliau, kuris po mažu darėsi vis kalvotesnis, lyg tai būtų savotiškas apšilimas prieš tai, kas mūsų laukė toliau. Pakeliui akį patraukė lyg ir iš pirmo žvilgsnio staigią kilpą darantis upeliukas. Tik geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tai mažutis ežeriukas su didele sala per vidurį:

Bepuškuodami į kalniukus, pagaliau pasiekiame visai neblogą, bet ne mažiau kalvotą žvyrkeliuką, kuris, po eilinio smagaus nusileidimo, mus atvedė prie šių apylinkių pažibos – Taurapilio piliakalnio:

Piliakalnis tikrai nemažas, o ir užsikabaroti ant jo patogiais laiptais tikrai verta, nes tai, ko gero, yra vienintelė vieta, nuo kurios į valias galima pasimėgauti atsiveriančiais Tauragno ežero vaizdais:

Nuo piliakalnio taip pat matosi dar kažkokia akmenų sodyba, kurios važiuodami pro šalį nepastebėjome:

Pasimėgavę vaizdais, tuo pačiu žvyrekeliuku patraukėme atgal. Tik dabar smagūs nusileidimai virto “smagiais” pakilimais. Tačiau greitai išvažiavome ant asfaltuoto kelio, kuriuo labai greitai ir smagiai pasiekėme Sėlės kaimą.

Čia tiek navigatorius, tiek turistinės trasos rodyklė mus vėl nukreipė į šoną kaimo keliuku. Tačiau mes, pravažiavę kaimą, dar labiau nusukome šonan, tikėdamiesi privažiuoti Sėlos piliakalnį. O pakeliui dar stabtelėjome pasigrožėti netikėtai atsivėrusiu kraštovaizdžiu:

Tačiau, likus kokiems 200 m iki piliakalnio, keliukas pasibaigė vienišoje sodyboje:

Paklausus kelio, čia gyvenantys žmonės, o ypač viena moteriškė, mums parodė link tankaus miško ir medžiais apaugusios kalvos, ir papasakojo, kad ten nelabai kaip jau galima patekti. Viskas smarkiai užžėlę ir apleista:

Tuo pačiu toji moteriškė dar nemažai pripasakojo visokių istorijų ir apie aplink buvusius, bet kadaise maro išnaikintus kaimus, užtat ir pavadinimai čia kilę nuo žodžio “sielotis”. Apie kažkur šalia esančias apleistas kapinaites (bandėme jų ieškoti, bet įsirėmėme į ganyklas). Dar pasakojo apie čia gyvenusius ir dar tebegyvenančius tikruosius šių vietų gyventojus. Vienu žodžiu, buvo tikrai įdomu ir smagu pabendrauti (kitą kartą reikės kokį diktofoną tokiems atvejams pasiimti).

Nepamatę piliakalnio, bet praturtinti vietinėmis istorinėmis žiniomis, grįžome į trasą ir patraukėme Senovinės bitininkystės muziejaus link. Kelias tikrai neprailgo, nes didžiąją dalį gan smėlėtu keliuku leidomės žemyn vis stebėdamiesi, kad šone yra dar kažkas žemiau, nei mes:

Taigi, dar kiek smagiai padardėję, privažiavome savotišką turistinių maršrutų sankryžą, su įdėmiai ženklus ir turimus žemėlapius studijuojančiais užsieniečiais dviratininkais. Nors kaip ir minėjau, mūsų tikslas buvo Senovinės bitininkystės muziejus (kažkada taip pat jau lankytas), tačiau mes nevažiavome link jo, kur rodė ženklas, o pasukome kitu keliu. Iš tikro mus šį kartą labiau domino jo “galinis kiemas”, kur mes sustojome pailsėti ir kai ko paieškoti:

Mus čia labiausiai domino kažkur po tilteliu, kuris kadaise vedė į muziejų, paslėptas lobiukas:

Lobiukas buvo rastas greitai ir nesunkiai, nežiūrint tokioje vietoje gausiai reziduojančių uodų ir musių “pagalbos”. Dar iš jo pasiėmiau savotišką “keliauninką”, kuris kilnojamas iš vienos slėptuvės į kitą ir tokiu būdu keliauja per pasaulį (dabar reikės sugalvoti į kokį lobį jį geriausia įkišti). Kai čia sutvarkėme visus reikalus, buvome pasiruošę antram kelionės etapui, nes šį vieta yra savotiška pusiaukelė. Ir kai vėl priartėsime prie Tauragno ežero, tai jau bus kitas jo krantas.

Antras etapas, palyginus su pirmuoju, buvo visai kitoks. Dar labiau kalnuotas, kur daugiau vyravo pakilimai ir ne toks vaizdingas. Taigi, vėl smėlėtas, kiek akmenuotas ir į kalną kylantis keliukas. Užpuškavus ant kalniuko ir kiek pavažiavus pirmyn, nufotografavau paskutinį šviesų vaizdą – grikių lauką:

O toliau, jau priartėję prie ežero, nusukome link jo pakrantės į miško keliuką, kuris mus privertė nemažai paprakaituoti. Ežero beveik nebematėme, o jei kur ir buvo kokie privažiavimai, tai daugiausiai užtverti. Keliuko danga tai smėlėta, tai akmenuota, kalniukas keičia kalniuką, bet reikia žiūrėti kur važiuoji, kad neužšoktum ant smėlyje pasislėpusio akmens ar kokios lietaus išplautos duobės (čia, kažkur keliuko pradžioje, pamečiau savo dviračio kadenso daviklio magnetą). Ir nors buvo visai išsigiedriję, o saulė gan smagiai kaitino, mes to nejutome, nes visa palei ežerą einanti maršruto atkarpa buvo patikimai lapijos paslėpta nuo saulės:

Bet vis gi pavyko ištaikyti momentą ir pro šakas pamatyti ne tik patį ežerą, bet ir kitoje jo pusėje stūksantį Taurapilį:

Po to dar vos nepravažiavome pro tankmėje pasislėpusius Stučių pilkapius:

Jie nėra ištyrinėti ir nedaug kas apie juos žinoma, bet pavyko šį bei tą rasti Utenos krašto enciklopedijoje:

“Pilkapynas yra 900 m į R nuo Stučių kaimo, Tauragno ežero Š krante, Šeimaties miške, Daunorių girininkijos 164 kv. V dalyje, 200 m į P nuo Šeimaties antrojo pilkapyno. Pilkapyne yra 2 pilkapiai, vienas nuo kito nutolę per 10 m. Sampilų skersmuo 8–10 m, aukštis 0,7–1,5 m. Pilkapiai netyrinėti, datuojami V–VIII a.

Dakanis B. Mažai žinomi V–XII a. Rytų Lietuvos pilkapiai/ Muziejai ir paminklai. V. 1987. T. 8. P. 66; Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2. P. 172.”

Po šių pilkapių greitai baigėsi ir ši nelabai lengva atkarpa, o mes atsidūrėme ant į Tauragnus vedančio žvyrkelio, visai netoli dar vienos šio krašto įžymybės – Moko akmens, kurį taip pat aplankėme, nes dar nebuvome jo matę:

Čia radome dar vieną lobiuką. O po to pasistengėme kuo greičiau iš čia išsinešdinti, nes vietinė skraidanti fauna buvo tikrai nedraugiška ir kaip reikiant praalkusi.

O po to beveik penki visai nemalonūs kilometrai tikrai pošlykšiu žvyrkeliu iki Tauragnų miestelio, kurio asfaltas po to atrodė tarsi koks išganymas. O ir visa trasa, palyginus su šiuo žvyrkeliu – tiesiog smagi ir graži pasaka.

Tai kaip ir viskas apie praeito sekmadienio išvyką. O jei jau turėjote kantrybės viską perskaityti, tai dar kartą galite peržiūrėti visas nuotraukas:

http://www.flickr.com/apps/slideshow/show.swf?v=109615

Ir, žinoma, pats maršrutas:

Aplink Tauragną

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1685549