Tie, kas mane pažįsta jau senai ir skaito mano rašliavas, tikriausiai labai stebisi, kad per tiek laiko, kiek rašau tinklaraštyje, nebuvo nė žodelio apie automobilius. Jie tikrai žino, kad automobiliai yra vienas iš mano pomėgių, kad aš esu savotiškai jų apsėstas, tiesiog dievinu galingus ir greitus aparatus ir man patinka juos vairuoti. Kita vertus, jie taip pat žino, kad nemėgstu kasdienių ir nuobodžiai atrodančių automobilių, kurie neturi kokio nors užkabinančio perliuko. Kaip ir nekasdieninė išvaizda man taip pat yra svarbu, kad sėdęs už tokio automobilio vairo aš nenuobodžiausiu. Paprastai tariant, man patinka taip vadinami “driver car”, t.y automobiliai kurie skirti vairavimo malonumo patyrimui. Todėl dabar važinėju su Alfa Romeo 156 V6. Bet nežiūrint mano savotiškos meilės alfoms, aš nesu abejingas ir kitoms markėms, ypač jei jos turi ką įdomaus pasiūlyti. O be to gyvenimas yra įvairialypis, tad norisi pabandyti ir ką nors kitokio, su mintimi, kad tai gali tapti sekančiu mano automobiliu. Kadangi įžanga gavosi ir taip jau ilga, tai leiskite jums pristatyti…

Seat Leon FR

Seat markės automobiliai stipriau patraukė mano dėmesį, kai pasirodė paskutinė jų karta. Jei Seat Toledo man nepatiko dėl savo gremėzdiško galo, Tai Leon modelis man pasirodė visai patrauklus. Gal dėl to, kad pirmą kartą jį pamačius kelyje iš galo, jis man kažkiek priminė Alfa Romeo 147 dėl joms būdingų galinių šviesų formos. Bet apžiūrėjus ji atidžiau, reikia pripažinti, kad ispanų dizaineriai gerai padirbėjo – automobilis turi savo “veidą” ir jo niekaip nesupainiosi su kitais panašios klasės automobiliais. Antra priežastis, dėl kurios aš jai pradėjau domėtis – Seat priklausomybė Audi grupei, o tai reiškia gerus ir inovatyvius techninius sprendimus bei automobilius su labai geromis techninėmis charakteristikomis. Paskutinė ir bene svarbiausia yra ta, kad eilinį kartą viešėdamas Ispanijoje, turėjau galimybę truputi pavažiuoti Seat Leon Cupra, kurį ką tik buvo įsigijęs mano pažįstamas ispanas.

Todėl nieko nuostabaus, kad pirmadienį, atsitiktinai atsidūręs prie Seat atstovybės Vilniuje, negalėjau susilaikyti ir užėjau į saloną bei pradėjau apžiūrinėti ten stovinčius automobilius. Su priėjusiu vadybininku greitai radome bendrą kalbą (taip taip, man neduok valgyti, bet leisk paplepėti apie automobilius – tai jau, ko gero, tapo mano savotiška yda) ir besišnekučiuodami apie keliones, automobilius, vairavimą greitai išsiaiškinome mano prioritetus. Tad apėję saloną, man pasėdėjus ir kituose modeliuose, vėl grįžome prie Seat Leon ir pratęsėme pokalbį truputi jau sportiškesne tema. Man paminėjus Cupra ir tai, kad ta galia mane sužavėjo, bet, žinant mano pomėgį keliauti gan dideliais atstumais, be kompromisinis sportinės pakabos kietumas mane vargintų, vadybininkas paminėjo, kad Seat gamoje yra FR modeliai, kurie yra taip pat sportiški, bet labiau “civilizuoti”. Besigilinant į technines detales ir paminėjus DSG pavarų dėžę, aš tuoj pat “pastačiau” ausis. Apie ta dėžę aš jau buvau girdėjęs senai, kai dar Audi pristatė savo pirmąjį A6 modelį, bet neturėjau progos jos pabandyti. Taip bekalbant, gimė maždaug mano poreikius atitinkančio Seat modelio variantas – Seat Leon FR su 2.0 TSI benziniu turbo varikliu ir 6 pavarų DSG greičių dėže. Paaiškėjus, kad yra galimybė išbandyti būtent tokį modelį, aš jau niekaip negalėjau praleisti tokios progos.

Po trumpo derinimo, šiandien 12 val. aš, tikrai nekantraudamas ir kupinas vilčių patirti tikrai gerų emocijų, vėl pravėriau salono duris. Mane pasitiko pardavimų direktorius p. Marius Sasnauskas (aš labai atsiprašau, kad neįsiminiau pirmojo atstovo nei pareigų, nei vardo su pavarde, todėl jį tiesiog pavadinau “vadybininku”), su kuriuo, daug negaišdami laiko, išėjome į kiemą, kur mūsu jau laukė juodos spalvos  Seat “liūtukas”. Pradžioje už vairo sėdo ponas Marius ir, kol išvairavome iš aikštelės bei pravažiavome porą sankryžų, jis man spėjo pademonstruoti ir automobilio dinamiką bei nupasakoti šio modelio komplektacijos ypatumus. Tačiau man tikrai labiau knietėjo pačiam išbandyti ką gali 200 AG turbinis variklis sujungtas su DSG pavarų dėže ir kokia gi ta kiek labiau “civilizuota” FR modelio sportinė pakaba. Tad greitai mes pasikeitėme vietomis ir aš tikrai gan patogiai ir lengvai įsitaisiau vairuotojo krėsle.

Nežiūrint to, kad tai “Golfo” klasės automobilis, erdvės už vairo tikrai pakanka netgi tikrai stambios kompleksijos žmogui, tokiam kaip aš, ir nereikia stumdytis alkūnėmis su šalia sėdinčiu keleiviu. Pirmiausia, ką pajutau įsėdęs – tai sportiškos sėdynės su tikrai labai geru prilaikymu iš šonų. Antras malonus pojūtis – oda aptrauktas vairas, kurio dydis ir storis man tikrai patiko. Viską susireguliavus, prietaisų skydelis tapo gerai matomas, o jo viduryje “karaliavo” tachometras. Kalbant apie prietaisų skydelį bei pačią priekinę panelę visumoje, reikia paminėti, kad kai kurios detalės, rankenėlės, jų išdėstymas, nežiūrint savotiškai originalaus dizaino, visgi išduoda giminystę su Volswagen, bet tai negadina bendro vaizdo. Savotiškai įdomus sprendimas, siekiant pabrėžti sportiškumą, nediduką tachometrą patalpinti per vidurį, viršutinėje prietaisų skydelio dalyje. Tad visą kelią, jis tikrai buvo dėmesio centre. Pati panelės ir salono apdaila pabrėžia kokybę. Čia niekur nėra pigaus plastiko, niekas nebarška ir negirgžda, tad įspūdis toks, lyga sėdėtum aukštesnės klasės automobilyje. Salono spalvos dera su kėbulo juoda spalva, t.y vyrauja juodi ir tamsiai pilki tonai, bet tai nei kiek neslegia. Prietaisų skydelis, borto kompiuterio ekranas, kuris įsitaisęs kairiame dideliame apskritime kartu su benzino ir variklio temperatūros rodyklėmis iš šonų, bei didelis spidometras, esantis dešinėje pusėje, šviečia man jau įprasta bei taip pat ir seatams būdinga raudona spalva. Kad sėdi ne eiliniame Seat Toledo, rodo ir rodmenys, atvaizduoti sidabriniame fone. Didelis, tolyn į priekį nusileidžiantis priekinis stiklas užtikrina puikią panoraminę apžvalgą, kuriai netrukdo net gan stambūs priekiniai stramsčiai, kuriuose iš lauko pusės tūno pasislėpę valytuvai su dideliai šepetėliais (gaila, kad neteko išbandyti kaip jie veikia). Priekiniai šoniniai langai taip pat dideli, na o galiniai jau žymiai mažesni, tad matomumas į galą gan stipriai mažėja, bet tai gerai kompensuoja optimalaus dydžio ir gerai parinktose vietose esantys šoniniai veidrodėliai. Galinis langas nedidelis, bet pakankamas kad pamatytum gale sustojusį didžiulį autobusą, kuris nekantriai užpypino, tad daugiau dairytis po saloną nebebuvo kada. Bet su ponu Mariumi sutarėme, kad “parktronikas” gale būtų netgi labai pageidautinas.

DSG pavarų dėžė valdoma lygiai taip pat kaip ir įprasta automatinė, tad man, turėjusiam kadaise Audi su “automatu”, gana greitai grižo senieji įgūdžiai. Tad nusistatau į “D” padėtį ir, žinodamas kokia galia po kapotu, šveniai paspaudžiau akceleratorių. Nors ir buvau pasiruošęs smagiam truktelėjimui, vis dėlto buvau nustebintas. Transmisija suveikė momentaliai, na o turbina užtikrino, kad maksimalus sukimo momentas būtų pasiektas jau prie 1800 aps/min. Tad, lyg mestelėtas iš katapultos, greitai įsiliejau į bendrą srautą. Kadangi toliau stipriai neakceleravau, tai sekančios pavaros “sušoko” praktiškai nepastebimai, be jokio trukčiojimo. Kol judėjome kartu su kitais, galėjau atkreipti dėmesį kaip dirba pakaba. Riedant per Laisvės prospekto nelygumus aiškia jautėsi kad ši sportinė pakaba žymiai kietesnė nei įprastame automobilyje, tačiau ne ant tiek kiek Cuproje. Jautėsi kad ji turi šiokią tokią eigą, kurios pilnai pakako, kad kratymas būtų minimalus ir neerzinantis bei varginantis. Iš kitos pusės, tas jos kietumas labai gerai užtikrino automobilio stabilumą važiuojant per panašius nelygumus jau gerokai didesniu greičiu magistralėje. Daug nesiplėtojant, galiu konstatuoti, kad toks pakabos variantas man tikrai patiko: sportiškai kieta, bet ir pakankamai komfortiška ilgesnėje kelionėje. Būtent tai, ko man ir reikia. Tą patį galiu pasakyti ir apie vairo mechanizmo darbą. Jis tikrai pakankamai, priklausomai nuo greičio, jautrus ir informatyvus, kas leidžia, derinyje su sportine pakaba, praktiškai preciziškai kontroliuoti važiavimo trajektoriją. Dar kiek pasisukinėjome gatvėse, kur tikrai galima įvertinti valdomumą važiuojant miesto sąlygomis ir automatinio pavarų dėžės darbo privalumus. Tačiau šis Seat’as tikrai sutvertas kitokiam važiavimui, o ne maloniai lėtam važiavimui gatvėmis!

Greitai išsukame prie “Siemens” arenos į Geležinio vilko gatvę, kur galima ir spustelėti. Greitėjimo juostoje įsakmiai spūsteliu greičio pedalą ir čia DSG dėžė padaro maža, tačiau juntamą pauzę prieš persijungdama į žemesnę pavarą. Tačiau dinamika vistiek labai gera ir greitis nuo 50 km/h akimirksniu pašoka iki 90, o greičio pojūčio jokio, tad reikia vis žvilgčioti į spidometrą, nors stebėti mažąjį tachometrą žymiai smagiau. Ta greičių dėžės pauzė kažkiek suerzina, kažkas čia ne taip. Bet palaukite, čia gi tik vienas iš DSG darbo režimų, kuris skirtas įprastam, sąlyginai komfortiškam, važiavimui, kokio galima tikėtis sportiniame automobilyje. Trumpas p. Mariau instruktažas, ir aš perjungiu pavarų svirtį iš “D” režimo į “S”, kas reiškia sportinį. Va čia “liūtukas” ir pradėjo rodyti savo charakterį. Apsukos pakilo geru 1000 aps/min, o prisilietimas prie akceleratoriaus greičiau pradėjo panašėti į atviro nervo mindžiojimą. DSG žaibiškai (vargu ar pavyktų su rankine dėže taip greitai) pradėjo junginėti pavaras pirmyn – atgal be jokių pauzių, bet su aiškiu trukčiojimu, nes pavara keičiama esant vos ne maksimaliai leistinoms variklio apsukoms. Neliko jokio judėjimo švelnumo, pabudo žvėris. Bet koks akceleratoriaus spūstelėjimas baigiasi besąlygišku prispaudimu prie krėslo nugarėlės. Tiems kas mėgsta staigiai greitėti, staigiai manevruoti mašinų sraute tokie momentai turėtų būti tikra šventė. Aš tiesiog mėgavausi mašinos dinamika, aš mėgavausi vairavimu! Tai buvo mažutė šventė mano sielai. Bet tai dar ne viskas, O kurių velnių tos pavarų dėžės valdymo rankenėlės prie vairo? O gi tam, kad atsegtum žvėries pavadėlį ir galutinai perimtum automobilio kontrolę ir iš jo išspaustum viską, ką jis gali. Visas smagumas tame, kad nereikia papildomai spausti jokių papildomų mygtukų norint rankinio dėžės valdymo. Pakanka spustelėti kurią nors svirtelę ir dėžė pati supranta, kad bosas dabar tu. Kai atsibosta karaliauti, pakanka perjungti pavarų rankeną į kitą režimą arba dėžė pati grįžta į automatinį režimą po antro priverstinio automatinio pavarų persijungimo kai stabdai arba greitėji. Tikrai, valdyti galingą automobilį su tokia greičių dėže bet kokiomis eismo sąlygomis – didelis malonumas.

Deja, kaip ir visi geri dalykai, testinis važiavimas ėjo link pabaigos, nes dėl laiko stokos reikėjo sukti atgalios. Tad artimiausioje sankryžoje apsisukome, dar stabtelėjome nuotraukai ir patraukėme atgalios. Kol dar važiavome Geležinio vilko gatve, aš dar pasimėgavau sportiniu režimu. Dabar pats laikas pakalbėti ir apie stabdžius. Gan intensyviai stabdydamas prie sankryžos, atkreipiau dėmesį į tai, kad stabdyme aktyviai dalyvauja ir variklis su transmisija, t.y stabdant aiškiai jaučiasi kaip žemyn persijungia pavaros ir vyksta savotiškas stabdymas varikliu. Pats stabdžių pedalas nėra kietas, bet ir ne minkštas ar “guminis”, tad “dozuoti” stabdžius visai paprasta. Aišku, kaip ir visi šiuolaikiniai automobiliai, šis aprūpintas visomis pagalbinėmis elektroninėmis sistemomis, užtikrinančiomis saugumą ir efektyvią pagalbą važiuojant ekstremaliomis sąlygomis.

Tačiau miesto gatvės tikrai nėra ta vieta, kur galima pilnai pasimėgauti tokio automobilio valdymu ir išbandyti jo daugumą savybių. Todėl su p.Mariumi sutarėme, kad jei bus noro, bus galima ir kitą kartą vėl išbandyti šį “liūtuką” ir tai padaryti užmiesčio trasoje. Gal visgi verta, a?

Pabaigai pasidalinsiu savo pirmaisiais įspūdžiais. Atvirai pasakius, mašina man labai patiko. Patiko tiek, kad galbūt rimtai svarstyčiau, kad pasitaikius progai persėsčiau iš savo Alfos. Kiek jį įvertinčiau, bent jau pradžiai, ir kalbant apie važiavimą? Kol kas 9 iš 10 ir tai todėl, kad visoje “žvėriukų” gamoje nėra modelio su visų ratų pavara.

Nieko neparašiau apie kokius nors trūkumus. Tačiau kol važinėjau, kažkaip niekas ir neužkliuvo, o ir laiko buvo nedaug. Tam tikrų “pasatiškų” elementų buvimo salone už trūkumus tikrai neverta užskaityti, kadangi skonis – dalykas labai jau subjektyvus. O ir į akis, kas labai nesidomi automobiliais, tokie dalykai nekrenta ir bendro vaizdo negadina.

Taigi, Seat Leon FR su 2.0 TSI benziniu turbo varikliu ir 6 pavarų DSG greičių dėže aš kol kas vertinu kai rimtą, galimą kandidatą pirkimui.

O, bet, tačiau manęs, ko gero, jau kitą savaitę laukia sekantis bandymas. Koks tai automobilis? Kol galutinai nesuderinta, nesakysiu. Tačiau jei išdegs,  nešališkam išlikti oi kaip sunku bus 😉 .

O čia dar paskutinis (o gal ir ne?) žvilgsnis:

Tikrai noriu padėkoti UAB “Oskaro motorai” už suteiktą galimybę išbandyti šį “žvėriuką”.

P.S. Man tikrai svarbu sužinoti jūsų nuomonę apie šią apžvalgą, nes tai pirmasis blynas. Savaime aišku, aš nesu šios srities profesionalas, tad rėmiausi pirmiausiai savo patirtais įspūdžiais ir savotiška patirtimi vairuojant kitų gamintojų automobilius. Todėl visai gali būti, kad kai kuriuos jums įdomius aspektus ir praleidau. Tačiau sąmoningai palyginimų su vairuotais automobiliais nerašiau, nes tai buvo mašinos skirtingų klasių ir charakteristikų. Tad, mano manymu, tokie palyginimai būtų tikrai nekorektiški. Jei pavyks vėl bandyti panašius į šį, ir jums bus įdomu, tikrai parašysiu.