Pagaliau susiruošiau aprašyti ir paskutinį to šeštadienio išvykos dalį. Taigi, kaip jau supratote iš pavadinimo, pasakojimas bus apie Taujėnų dvarą.

Skirtingai nei Šešuolėlių dvare, čia mus pasitiko plačiai atverti dvaro vartai. Dėl to, kad dvaro rūmuose vyko kažkoks veiksmas bei lauke besibūriuojantys žmonės, pamatę į link jų nukreiptą objektyvą, aiškiai pasijautė nejaukiai, mes iš karto patraukėme į kitą dvaro rūmų pusę link parko. Oras tikrai jau nelepino šiluma, todėl į akis krito jau tuščia terasa su staliukais, kurie tikriausiai jau laukia kito sezono:

Besileisdami iš terasos laiptais rožyne užtikome dar neblogai išsilaikiusius rožių žiedus:

Iš parko pusės taip pat galima pasigrožėti atrestauruotais dvaro rūmais:

Specialiai įdėjau nuotrauką iš toliau, nes man kažkaip nelipo tas kairėje esantis priestatas. O pats parkas tikrai neblogai sutvarkytas, tad po jį visai malonų pasivaikščioti net ir rudenį:

Bevaikštinėdami pamatėme netoli dvaro rūmų esantį ko gero buvusį malūno pastatą:

Bei parko gale aptikome rūsį ar tai įėjimą į požemį, bet tikrosios paskirties taip ir neatspėjome:

Kad ir koks gražus būtų rudeniškas parkas ir kaip beviliotų prisėsti ant suoliuko po spalvotais medžiais, mes ten ilgai neužsilaikėme:

Bet vis tiek smagu, kad šitas dvaras yra atstatytas ir gyvena savo gyvenimą. Anksčiau, dar kaip buvau vaikas, dažnai važiuodavau pro Taujėnus į Panevėžį pas senelę, ir begriūvantis bei apleistas dvaras buvo, ko gero, pas liūdniausias reginys visoje kelionėje.