Botanikos takas

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=870679

Taigi, kadangi per šias išeigines oras vėl buvo puikus, tai buvo nuspręsta vakarykštę dieną praleisti gamtoje. Kadangi žmogutis dar ne visai jautėsi pajėgus sėsti ant kalnų dviračio, tai buvo sutarta dėl pasivaikščiojimo pėsčiomis. Begalvojant kur patraukti, buvo apsvarstyti keli variantai, bet pasirinkome Palūšę. Tokį pasirinkimą nulėmė tai, kad čia buvo planuotas netrumpas pasivažinėjimas dviračiais, o patį Botanikos taką apeiti ar apvažiuoti dviračiais taip pat kėsinomės jau ilgai. Tad, tikėdamiesi lengvo pasivaikščiojimo ir sėkmingos lobių medžioklės, sėdome į Alfą ir gan smagiai geru keliu atrūkome į Palūšę.

Šiaip pirmas taikinys buvo lobiukas, kuris yra paslėptas prie Palūšės bažnyčios. Tačiau žmonių kiekis, slampinėjančių aplink tą vietą (šiaip gi Vėlinės) nepaliko jokių šansų sutvarkyti šį reikalą nepastebėtam. Todėl, negaišdami daug laiko, perparkavome Alfą prie Lūšių ežero ir patraukėme link Botanikos tako.

Tako pradžioje esantis stendas skelbia, kad tai yra ne tik pėsčiųjų, bet ir dviratininkų takas, tačiau viena iš rodyklių bei maršruto žymekliai rodė į savotišką Gedimino kalno kopiją ir siūlė į ten įsiropšti be pakelėjo. Tai ir buvo savotiškas paaiškinimas, kodėl naudojamas terminas “dviratininkų takas”, o ne “dviračių”. Tikriausiai turėta omeny, kad dviratininkai savo dviračius temsis, o ne važiuos ant jų . Aišku, galima pradėti kelionę ir iš kito galo, t.y takeliu, kuris nuvingiuoja tolyn Lūšių ežero pakrante ir tikėtis, kad taip bus lengviau. Tačiau tai būtų, kaip paaiškėjo vėliau, tik savęs apgaudinėjimas. Todėl nusprendėme iš karto griebti jautį už ragų, t.y pradėti nuo sunkiosios dalies. Tad, nelaukdami kol bežiūrint į tą kalną išblės entuziazmas, gan sparčiai užkopėme į viršų. Čia mus pasitiko gražus ir retas miškas bei aiškiai sužymėtas, nesiauras miško takas. Kiek paėję, pakeliui prasilenkėme su suplukusiu dviratininku, važiuojančiu kalnu dviračiu, o neužilgo supratome kodėl. Prieš akis atsivėrė štai toks vaizdelis:

Jam tikriausiai teko nemažai paprakaituoti, kad užkopti į šį kalniuką, o mes supratome, kad šis pasivaikščiojimas nebus lengvas. Tačiau navigatorius pypsėjo, kad šalia yra lobiukas, kurį radau tikrai nesunkiai. Sutvarkę formalumus su lobiuku, atsargiai nusileidome žemyn. Apačioje jau buvo visai kitoks miškas ir takas:

Šiaip jau lentomis išklotus takus mes mėgstame, nes tai padeda nesušlapti kojų, bet va toks tamsus ir šlapias miškas mums nelabai patinka. Toliau beeinant taku kartais pasimatydavo tolumoje saulės apšviestos lyg ir laukymės. Bet aš spėjau, kad ten užpelkėję ežeriukai, į kuriuos įteka tokie pat užpelkėję upeliukai:

Kai toks tamsus ir pilnas šabakštynų miškas jau buvo bepradedąs atsibosti, takas mus išvedė į savotišką, saulės nutviekstą nendrių mišką:

O čia, tarsi siurprizas už kampo, mūsų laukė graži poilsio aikštelė:

 

Čia mes kiek pasiilsėjome kiek ilgiau, nes kažkokio (gal kas žino?) ežeriuko vaizdas tikrai neskatino skubėti:

Po to iš čia greitai vėl pasiekėme mišką, kuris vėl buvo kitoks. Dabar jis visai nepriminė to tamsaus, niūraus vėlyvo rudens miško. Atvirai pasakius, čia net apie tai nepagalvotum, jei ne beržai be lapų:

Tačiau kai kurie augalai vis dar galėjo pasigirti žaliais labais:

O eiti saulėtu taku, braukiant kojomis per sausus lapus ir uosti primenantį vantas kvapą, vienas malonumas:

Kiek taip smagiai paėjėjus, pagaliau man pavyko prieiti prie Taramo ežero ir jį nufotografuoti:

Tačiau greitai gražusis takas baigėsi ties asfaltuotu keliu į Meironis. Kiek juo paėjėjus Palūšės kryptimi, maršruto žymekliai vėl mus nukreipė link ežero pakrantės šabakštynais apaugusiu siauru takeliu, kuris gan greitai baigėsi štai tokiu tiltuku:

Nors pats tiltukas atrodė nekaip, bet vaizdas nuo jo man patiko:

Perėjus tą tiltuką, takelis vėl pradėjo kilti į kalną. Vienintelis gėris buvo tai, kad viršuje vėl buvo visai gražus pušynas kaip ir tako pradžioje. Tačiau takas vėl greitai pasuko stačion nuokalnėn, kurios pabaigoje mes jau žiūrėjome į Lūšių ežerą:

Takas palei šį ežerą buvo tikrai ne iš maloniųjų, o tiksliau tikra klampynė:

Ši klampynė praktiškai baigėsi netoli tako pabaigos, kur maždaug, pagal apskaičiuotas koordinates, turėjo būti paslėptas dar vienas lobis. Deja, bet aplink tą vietą vėl gi zujo pakankamai daug žmonių (ir kokio velnio jie visi ne kapinėse?), tad paieškas nutarėme palikti kitam kartui, tuo labiau, kad šiuose kraštuose mes esame ne tokie jau reti svečiai.

Tai štai kaip mes praleidome pirmąją lapkričio dieną. Nors kiek ir pavargome, bet likome tikrai patenkinti šia iškyla Pats takas irgi patiko, o mintis apie “taką dviratininkams” ne tokia jau ereziška .