Between Bezdonys and Buivydžiai

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1352512

Kaip ten bebūtų, bet paskutiniu metu Bezdonių ir Arvydų ar tiesiog Buivydžių (kaip jums labiau patinka) kryptis tiesiog valdo. Ne išimtis ir šiandienos išvyka, tačiau šį kartą nusprendžiau, taip sakant, į šį reikalą “pažvelgti giliau”.

Prieš beveik tris mėnesius, keliaudamas į Balingradą, apibrėžiau savotišką ir nemažą ratą žemėlapyje. Po to, grįždamas nuo Žeimenos ir Neries santakos, tą ratą kažkiek praplėčiau pravažiuodamas keliukais tarp geležinkelio ir Neries. Aplink Bezdonis bei Arvydų tvenkinius taip pat ne vieną kartą keliauta. Taigi, beliko išsiaiškinti, kas yra šio didelio rato vidury. Tai ir buvo šios dienos išvykos tikslas.

Kad paįvairinti gyvenimą, t.y. nevažiuoti jau pabodusiais keliais, o paieškoti naujų, vakar teko atlikti šiokius tokius namų darbus. Kadangi mano turimi Garmin žemėlapiai ne kažin ką žino apie šiame rate esančius keliukus, reikėjo atidžiau pastudijuoti Google Earth bei susidėlioti orientacinius taškus, kuriuos jus galite rasti viršuje esančiame maršrute. Jie tikrai pravertė, o ir važiuoti ne pagal navigatoriui žinomus kelius, bet orientuojantis pagal kryptį – žymiai smagiau.

Pirmasis toks orientyras buvo Bezdonyse, už ten esančio dvaro su tvenkiniu. Tad nosies tiesumu ten ir patraukiau trumpiausiu man žinomu keliu nuo Nemenčinės plento dviračio takelio. Pasiekus minėtą vilą, mumi su Trek’u ištiko mažytė šventė:

Trek’as prariedėjo savo pirmuosius ir, tikiuosi, ne paskutinius 1000 km. Tai buvo tikrai smagūs kilometrai ir aš tikrai esu šiuo dviračiu patenkintas. Užfiksavęs šį iškilmingą momentą, patraukiau ieškoti pirmo orientyro, t.y artimesnio keliuko link Arvydų tvenkinių. Tuo tikslu pasukau į keliuką tarp dvaro ir Bezdonių tvenkinio. Kadangi čia vanduo, kaip ir Arvydų tvenkiniuose, nuleistas, tai,  daug nesidairydamas į šalis, poslydžiu lauko keliuku smagiu tempu pajudėjau link tikslo. Bet netrukus paaiškėjo, kad ieškomas keliukas yra kitoje Bezdonės upelio pusėje, tad teko grįžti kiek atgal ir tilteliu persikraustyti į kitą krantą:

Kitas krantas mane pasitiko nedraugiškais ir, mano laimei, pririštais šunimis bei visai ne kokiu Bezdonių pakraščių bei paties upelio vaizdais:

Bet čia pat buvo mano ieškomas miško keliukas, kuris mane išvedė į man jau žinomą kelią link Arvydų tvenkinių. Pirma mintis, privažiavus tvenkinius, buvo užsukti į mūsų praeitą kartą atrastą “pasakų namelį” puodeliui karštos arbatos, nes oras buvo visai ne koks, o labiausiai erzino žvarbus vėjas. Bet pralėkus reikiamą keliuką, o kitu nepanorėjus riedėti atgal, arbatą gurkšnojau už Aukštųjų Bezdonių, šalia kelio įrengtoje poilsiavietėje:

Nuo čia visai netoli buvo antras orientyras, kuris mane nukreipė nežinomais miško keliukais link Maikūnų kaimo. Keliukai čia buvo pakankamai smagus ir nesunkūs, tik vietomis kiek smėlėti. Čia vėl gi buvo svarbiausia nepamesti reikiamos krypties, su kuo dideliu problemų nebuvo, nes reikėjo kiek įmanoma laikytis tiesiai.

Išlindus iš miško, atsidūriau prie kažkokios sodybos. Čia apturėjau smagų pokalbį su pagyvenusia moteriške, kurį buvo ką tik grįžusi iš bažnyčios Buivydžiuose. Man su ja pasisveikinus, jį iš karto pasiteiravo ar ne gyvenu kur šalia ir kur keliauju. Bet, atidžiau nužvelgusi iš pradžių mane, o po to ir dviratį, bei pastebėjusi, kad aš naudojuosi navigatoriumi (iš kur, po galais, ji apie tokius dalykus žino???) nusprendė, kad atkeliavau iš Vilniaus. Tik pasitikslino ar iki čia atkakau nuo Mickūnų ar nuo Bezdonių. Atsakius, kad nuo Bezdonių, ji visai rimtai pareiškė, kad jai irgi teko lankytis ten esančioje bažnyčioje. Iš mandagumo pasiteiravus kelio link Maikūnų ir Pričiūnų, senoji kaip mat nušvito ir detaliai nupasakojo kryptį, pabrėždama, kaid pirmajame kaime yra gražus kryžius, o antrajame yra koplyčia, kur laikas nuo laiko rengiamos kažkokios vietinės religinės šventės. Kokios – tai nelabai supratau, nes nesu toks geras vietinės lenkų kalbos žinovas, bet dėl kryžiaus ji buvo teisi. Visuose pakeliui tiek dabar, tiek ir anksčiau pravažiuotuose šio krašto kaimuose ar gyvenvietėse, nežiūrint to, kad dauguma jų daugiau ar mažiau apgriuvę, o kai kur ir visai sunykę, šalia kelio stovi dideli ir išpuoselėti kryžiai. Dažnai tik pagal juos gali suprasti, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas kaimas. Esu jų tikrai daug matęs, tad jie man jau visi pasidarę vienodi. O va Šv. Ignoto koplyčia, esanti už praktiškai beišnykstančio Pričiūnų kaimo – tikrai verta dėmesio:

Nežinau nei kas, nei kodėl ją čia pastatė (gal kas žinote?), bet man ji patiko. O jei atidžiai pažiūrėsite į žemėlapį, tai pamatysite, kad ji yra beveik mano apibrėžto rato vidury, kažkur tarp Bezdonių ir Buivydžių.

Kiek pailsėjęs bei atgavęs jėgas nuo puodelio karštos arbatos bei šokolado batonėlio, pajudėjau toliau savo suplanuotu maršrutu, kuris netrukus kirto Buivydžių plentą. Užvažiavęs ant kalniuko, užmečiau akį atgal, į tolumoje likusį Akuotninkų kaimą:

Stoviniuoti ir grožėtis tokiais vaizdais šiandien tikrai buvo netinkamos sąlygos. Šaltas ir žvarbus vėjas iš visų jėgų stengėsi prasimušti pro mano šturmuotę ir išsiurbti visą šilumą. Tad visa laimė, kad kelio danga leido smagiai minti, o ir pakeleivingų kaimų palaidi šunys neleido atvėsti. Tad, galima sakyti, visai smagiai pasiekiau paskutinį navigatoriui šioje trasoje žinomą tašką – Šventininkų kaimą, kurio gale stovėjo “bajoriškas”, tik apleistas namas:

Nuo čia vėl turėjau atrasti keliuką tarp dviejų orientyrų.

Su paieška problemų nekilo. Kilo problemų su danga, įveikus drėgną ir slidų lauko keliuką bei įvažiavus į mišką. Čia vos nenusiverčiau nuo dviračio. Miškas mane pasitiko iš pirmo žvilgsnio gražiu, lapais nuklotu keliuku, kuris prie to dar leidosi į pakalnę. Smagiau užgulus pedalus, paaiškėjo klasta – po storu lapų sluoksniu buvo klampus smėlis, į kurį aš labai smagiai įlėkiau. Gerai, kad važinėdamas kalnu dviračiu šunkeliais, įpratau lėkdamas nuo kalno neatsipalaiduoti. Praktiškai tik tai man padėjo išlaikyti pusiausvyrą ir suvaldyti dviratį. Teko po mažu ir atsargiai įveikti šią atkarpą. Pasiekus antrą šios atkarpos orientyrą ir vėl išvažiavus į navigatoriui žinomą kelią, prieš akis nusidriekė toks mini karjeras:

Pasižiūrėjus iš arčiau, pasirodė, kad kasamas čia kažkoks baltas gruntas:

Kodėl ir kam neklauskit, nes tikrai nežinau. Bet nuo čia supratau, kad patekau į kažkokią savotišką industrinę zoną ir kad su smėliu man teks “draugauti” ilgai, gal net iki Skersabalių.

Ir tarsi to įrodymas, iš karto už karjero mane pasitiko bjaurus smėlėtas kalnas, į kurį teko dviratį užsitempti (fotografavau jau nuo kalno viršaus):

Užsikabarojęs į viršų, vėl pamačiau normalų lauko keliuką, kuris vedė pro gražiai aptvarkytas sodybas. Tai pamaniau, kad čia vargai kaip ir baigėsi. Bet kur tau, nusileidimas buvo tikrai ne ką geresnis nei pakilimas:

Bet į apačią tai ne į viršų. O už posūkio vėl Trek’o ratai pradėjo kabinti kietą miško keliuko dangą ir važiavimo greitis tikrai gerokai padidėjo, Keliukas buvo smagiai raitytas, tad nelabai kreipiau dėmesį į už krūmokšnių šmėkščiojančias kažkokių pastatų liekanas. Linksmumas tęsėsi iki pervažos, už kurios vėl buvo smėlis. Bet čia mane labiau sudomino geležinkelio mazgas:

Tik čia tvyrantys kvapai rietė nosį.

O dar už posūkio pasirodė kažkoks pastatas, primenantis kolonėlę, jei ne už jo stūksanti galinga smėlio atodanga:

Pradžioje nesupratau kas čia per velniava, o pavažiuoti iki tolumoje esančio stendo jau nesinorėjo. Bet, pasinaudojus fotoaparato optika, paaiškėjo, kad tai Skersabalių smėlio ir žvyro telkinys:

O toliau vėl platus ir greitas gruntinis kelias, kuriuo nestabtelėjęs pralėkiau Skersabalius. Tik kažkuriame posūkyje užmačiau į šoną nueinantį keliuką, virš kurio buvo dideli vartai su didele iškaba, kuri skelbė, kad čia yra Skersabalių vagonų plovimo stotis. Tai pagalvojau, kad tas geležinkelio mazgas ir smarvė su tuo kažkaip susiję.

Tas greitas kelias netrukus užsibaigė Buivydžių plento asfaltu ties Kreivėnų pervaža, nuo kur tuo plentu aš sparčiai parmyniau namo.

Tai tiek apie mano šiandienos klajones ir nuotykius kažkur rato tarp Bezdonių ir Buivydžių vidury. Maršrutas, mano manymu gavosi įdomus, nors ir ne visai lengvas. Numinta beveik 42 km, o tikslesnė informacija, kaip visada, Garmin Connect’e.