Kartai pasijunti taip užknistas, kad atsiranda nenumaldomas noras pabėgti kur nors į pasaulio kraštą. Ir nesvarbu kur tas kraštas yra. Svarbu, kad galėtum žvelgti tolyn į begalybę. Šį kartą pasaulio kraštu teko pabūti vietai, kurią senai norėjau aplankyti – tai Kolkos ragas.

Mintis ten nusiboginti kilo praktiškai spontaniškai, daug nesiruošiant. Paprasčiausiai sėdome į Iksą, jo navigaciniame kompiuteryje įvedėme koordinates ir pirmyn.

480 km po Ikso ratais susisuko beveik nepastebimai. Norėjosi išsikrauti važiuojant. Todėl kreiserinis greitis nesikeitė net tada, kai dardėjome tikriausiai pačiu prasčiausiu asfaltu, kokį teko kada sutikti net ir Latvijoje, iki Rojos. Nestabčiojom prie jokių pakelės lankytinų vietų, nors rodyklių pakeliui buvo apstu. Taip palikome kitam kartui, nes nusprendėme, kad Slyterės nacionalinis parkas tikrai vertas dar bent jau vieno apsilankymo su dviračiais.

Pati vieta niekuo nenustebino, nebent tuo, kad parkingas čia yra mokamas po 1,5 EUR už valandą (kaip Vilniaus mėlynojoje zonoje). Ir nežiūrint to, čia buvo pilna žmonių. Pačiame rage, apart apleistos pasieniečių bazės ir keletos antenų bei griūvėsių likučių, kaip ir nieko daugiau įdomesnio nėra.

Tačiau vieta vis tiek kažkuo traukia, nes, nežiūrint į kažkokią pramogų infrastruktūrą ir turistų kiekį, ji vis tiek išlieka kažkokia laukinė ir puikiai tinka pabūti tuo pasaulio kraštu, į kurį norisi pabėgti:

O paskui dar buvo vakarinis pasivaikščiojimas po Venspilį ir namo. Dienos reidas, kurio ilgis virš 1000 km, skirtas ekstra prasiblaškymui, tikrai pavyko.