Šiandien, pietaujant "Katpėdėlėje", Antakalnyje prie "Iki", teko stebėt savotiškai liūdnai smagų vaizdelį. Taigi, man žiaumojant ir spoksant pro langą į gatvę, dėmesi patraukė vaikinukas su video kamera, kažką bandantis filmuoti gatvėje ir ten esančioje perėjoje. Dar pagalvojau, o ką gi tokioje neįdomioje vietoje ir tokiu pošlykščiu oru galima nufilmuoti. Toliau pasidarė dar įdomiau – kitoje gatvės puseje atsirado kitas su mobilke rankoje taip pat bandantis fotkinti. Man taip bebandat pagauti, o kame gi čia kampas, visa vykstanti intermedija pasiekė savo kulminacija: staiga į perėją, kur šviesoforas piestiesėms rodė access denied, t.y. žirglioti, ropoti, lėkti ar kitokiais būdais į perėją patekti draudžiama, įlekia vaikinukas ir susiduria su Toyota, kuri jo laimei, gan lėtai važiavo. Nežiūrint to, smūgis buvo gan stiprūs, nes vaikinuką mestelėjo į orą, paskui kapotas ir asfaltas. Vaikinukas, aiškiai šoke, staigiai pakyla ir neiškiu žingsneliu griįžta ant šaligatvio į startinę poziciją, palaikomas kito, kuris bandė fotkinti kitoje pusėje. Visą tą vaizdelį matė ir policijos ekipažas, kuris važiavo iš kitos pusės ir sustojo tiesiai prieš Toyotą. Jie greitai iššoko ir pribėgo prie nukentėjusio, kuris dar pakankamai apdujęs praeivių padedamas bandė apsižiūrėti ar stipriai nukentėjo. Iš Toyotos išlipo pagyvenusi, visa drebanti, vairuotoja. Policinkams, man ir dar keliems liudininkams šioje situacijoje aišku, kas kaltas, tad moterėliai tikrai jokių problemų neturėtų kilti.

Galite manęs paklausti, o kokio bieso aš čia taip detaliai aprašinėju tokį banalų eismo įvykį ir dar su laiminga pabaiga? O gi todėl, kad jei nebūtų mano dėmėsio patraukę bičiukai su kamera ir fotkinančia mobilke, aš gal ir nebūčiau detaliai pamatęs to cirko. Vat ir iškilo man toks klausimas: ar vaikinukas ant Toyotos kapoto atsidūrė per savo durnumą ir žioplumą, išlėkęs į gatvę atsitiktinai, ar chebrytė ieškojo aštrių pojūčių ir bandė sukurpti eilinė kino ir foto sesiją youtubui, kas dabar labai madinga?

Bet kokiu atveju tai kvaila ir pavojinga. Vaikinukui pasisekė, kad atsipirko tik išgąsčiu ir nubrozdinimais. Todėl ir sakau:

KARTAIS IR DURNIAMS SEKASI !

Bet, deja, tik kartais…

• Ir toliau stengtis išlaikyti distanciją tarp asmeninio gyvenimo ir profesinio (sunkiai tai gaunasi, nes laptopas ir kiti devaisai nuolat keliauja su manimi).
• Visus darbo dienos įspūdžius "palikti" kontoroje, nes tai tikrai nepadeda atsipalaiduoti ir pailsėti.
• Nesistengti perauklėti "blondinių" – tai bereikalingas laiko ir nervų švaistymas.
• Vengti iniciatyvių kvailių.
• Ir aplamai mažiau reaguoti į aplinkinius, jei tai ne tau artimi žmonės.
• Išmokti vertingas įdėjas pasilaikyti sau – vistiek ačiū niekas nepasakys.
• Daugiau laiko skirti artimiesiems ir draugams.
• Prisiminti, kad pasaulis yra ne tik IT – daugumą savo pomėgių paskutiniu laiku visai užmečiau .
• Pagaliau apsispręsti ko aš iš tikro siekiu ir kur link judu.
• Nusitrenkti kur dar niekad nebuvau ir galbūt negrįžti…

Šiaip dar galima būtų prilinkėti sau nevalgyti daugiau kaip šimtą kartų per dieną, negerti visko kas dega, mylėti visas partijas, Romos katalikų bažnyčią, reguliariai žiūrėti TV su visais realybės šou ir mirtinai užknisančia reklama, gerbti lietuvišką popsą ir politikierius….. 

Bet to tikrai sau nelinkėsiu, nes tai toks sh…

 Pasirodo, kad nustatyti darbuotojo apkrovimą darbais galima tik pažvelgus į jo darbo stalą: popierių kalno dydis tiesiogiai proporcingas tavo darbų kiekiui. Tipo "kontora pišet – dela idut". Šia nuostatą sugeneravo šefas, kai į jo klausimą dėl popierinių organaizerių buvo atsakyta, kad tai mes vartojame elektroniniu pavidalu (PDA, laptopai ir pan.), kas aiškiai jame sužadino įroniją.

P.S. O aš dar norėjau prieš šventes nukraustyti savo stalą ir išmesti prisikaupusią makulatūrą. Dabar niekuo gyvu to nedarysiu. Laptopas telpa ir gerai .

Tad gerų švenčių ir tevisada jūsų stalai būna užversti popieriais!