Šiandien noriu pasigirti :).
Sulaukiau iš tinklalapio “Trys milijonai” vieno autorių tikrai man netikėto prašymo leisti panaudoti mano nuotraukas iš krepšinio fiestos. Nors tas projektas dar tik startuoja, bet vis tiek smagu, kad kažkam patinka ir praverčia tai ką ir kaip darau.
Paskutiniu metu, o ypatingai nusistovėjus geresniems orams, vis rečiau savaitgaliais norisi sėsti už automobilio vairo. Paprasčiausiai pradėjau jausti nuovargį nuo kasdieninės įtampos važiuojant tiek mieste, tiek ir užmiestyje. Todėl per išeigines norisi kažko ramaus ir atpalaiduojančio. Todėl vis dažniau organizmas reikalauja išvykų į gamtą, o sėdimas darbas reikalauja ir šiokio tokio fizinio krūvio. O kad tai suderinti, geriausia išeitis – dviratis.
Šį kartą sugalvojome patyrinėti miškų keliukų tinklą, kuris driekiasi nuo Nemenčinės link Baldžio ežero kairiąja plento puse (čia jei žiūrint nuo Nemenčinės).
Jau buvau sau sakęs, kad daugiau žiedų nefotografuosiu. Bet šiandien kaip tik buvo toks oras, kai tai daryti yra geriausios sąlygos, t.y apsiniaukę ir po lietaus. O dar obelys pražydo:
Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.
Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:
MariukasM.LT 