Šiandien ryte savo Alfą radau pusnies pavidalu. Na gal ne visai pusnies, bet gavau nubraukti tikrai storą sniego sluoksnį. Nemenčinės plente situacija buvo geresnė nei tikėjausi, tad smagiai pajudėjau pirmyn, darbo kryptimi. Deja, ilgai džiaugtis gražiu žieminiu keliu neteko, nes neužilgo pavijau ilgą, lėtai slenkantį automobilių karavaną. Kažkoks ultra atsarguolis ar gerokai pataupęs ant gerų žieminių padangų veikėjas be jokio sąžinės graužimo laikė už savęs kelių kilometrų ilgio vilkstinę. Pasiuntęs jo adresu pačios juodžiausios diarėjos spindulį, turėjau kantriai vilktis ir aš. Tokiomis sąlygomis, ir dar kai priešpriešinis eismas yra toks pat intensyvus, rankioti tokio ilgio koloną tikrai nebuvo jokios prasmės. Tokią išvadą padariau tikrai ne aš vienas, nes iki pat dvigubo kelio lenkimų nebuvo.

Vilnius irgi pasitiko kamščiu nuo pat Valakampių tilto. Pamaniau, kad vėl kažkam nepasisekė, nes tai jau įprasta toje vietoje, kai oro sąlygos suprastėja. Laimei, taip nebuvo. Taigi, nusprendžiau į darbą važiuoti kitokiu maršrutu nei įprastai. Nieko iš to neišlošiau. Išvengęs vienų kamščių, gavau pastovėti kituose.

Bet supratau vieną dalyką: jei jau turi galimybę pasirinkti kuriame kamštyje stovėti, reikia rinktis tą, kur bent jau vaizdas pro langą gražesnis.