Dvarų karuselė – Verkšionys ir Šešuolėlių dvaras

Iš karto perspėju, kad šiame įrašų nebus nuotraukų, o kodėl, manau ir patys suprasite.

Taigi, pasivaikščiojus aplink Glitiškių dvarą, ausyse skambėjo du pagrindiniai motyvai: Siesikai, nes jau senai norėjome ten apsilankyti ir apie maistą, nes kaip jau ir buvo tam metas. Taip pradėjo dėliotis maršrutas link Ukmergės, beliko nuspręsti kur pietausime. Kadangi jau vis tiek pramogavome, tai Verkšionys su ten esančia smukle pasirodė visai patrauklus variantas, o ir gražių vaizdų ten taip pat esama. Todėl, daug netempdami gumos, nukakome pietauti. Maistu eilinį kartą likome patenkinti, o va su vaizdais nesigavo, nes, ko gero, ir oras tam nelabai tiko, o ir patys vaizdai tą dieną nebuvo geresni, nei esu jau matęs. Tad fotoaparatas taip ir liko kuprinėje, o mes, sočiai pavalgę, dar sugalvojome, kad jei jau judėsime link Ukmergės, tai kodėl dar neužsukus pažiūrėti ir Šešuolėliuose esančio dvaro, apie kurio grožį taip giriasi jo valdytojai. Vis tiek jau važinėjamės zigzagais, tad dar vienas kaip viso reikalo nepagadins,

Deja, viskas gavosi kiek kitaip, nei mes įsivaizdavome. Nesunkiai radome pačius Šešuolėlius, bet pasigedome kokių nors nuorodų į dvarą ar jame esanti viešbutį. Tačiau kiek pavažiavę pirmyn, aptikome dvaro vartus. Iš uždarytų vartų, papuoštų užrašais “Privati valda” ir “Atsargiai piktas šuo”, supratome, kad čia atsitiktinių svečių niekas nelaukia. Pradžiai pagalvojome, kad pataikėme ne į pagrindinį įvažiavimą, bet ir prie kitų vartų vėl tas pats. Galutinai tapo aišku, kad dvaro šeimininkai vartus atveria ne bet kam. Nenoriu čia spėlioti ar piktintis, kodėl gražus ir sutvarkytas dvaro ansamblis laikomas paslėptas nuo plačios visuomenės, bet benj jau tinklalapyje galima buvo nurodyti, kad atsitiktiniai svečiai nepageidaujami, kad nereikėtū be reikalo ten važiuoti. Iš kitos pusės,  prisiminęs ne tokius jau senus įvykius Švėkšnoje, kartais pradedi suprasti ir tuos, kurie investuoja į tokius objektus ne tik savo pinigus, bet ir savo nervus bei laiką ir visai nenori kariauti su vandalais. Kaip ten bebūtų, bet fotografuoti uždarytus vartus man nepatinka, o Šešuolėlių dvaras liko pažymėtinas mano žemėlapyje nelankytinu objektu.

Nesėkmingas vizitas visai neatmušė noro aplankyti dar ką nors, todėl toliau mūsų laukė Siesikų dvaras ar pilis, kas vienu ir kitu atveju yra tiesa.

Dvarų karuselė

Kažkaip senai šiame tinklaraštyje buvo kalbama apie dvarus, ar ne? Kažką panašaus pagalvojau ir aš, kai spoksojau šeštadienio ryte į besivaduojantį iš rūko Gėlos ežerą. Aišku, pradžioje sumanymas buvo kuklus: kol dar visiškai neišsisklaidė rūkas, aplankyti ne per toliausiai esantį Pikeliškių dvarą. Bet, kaip sakoma, apetitas atsiranda bevalgant. Šios išvykos maršrutas susikūrė pats, be jokio išankstinio planavimo. Paprasčiausiai apsilankius vienoje vietoje, ekspromtu buvo sugalvojamas sekantis kelionės tikslas. O koks gavosi rezultatas, puikiai matosi žemėlapyje:

Nemenčinė – Pikeliškių dvaras – Glitiškiu dvaras – Verkšionys (mes išalkome, o ten skanūs cepelinai ir karka) – Šešuolėlių dvaras (čia mums nelabai pasisekė) – Siesikų dvaras – Taujėnų dvaras – Nemenčinė

Gavosi štai tokia virš 300 km makalynė, o kaip mums sekėsi ir ką pamatėme – sekančiuose tinklaraščio įrašuose.