Sekantis sustojimas – Glitiškių dvaras. Pasirodo, kad tiek pats dvaras, tiek ir pati gyvenvietė yra žinomi nuo seno, o ir visokių čia įvykių bei istorijų būta. Čia tik aš apie tai nieko nežinojau, o buvau tik viena ausimi girdėjęs, kad čia esama dvaro. Na, bet to pakako, kad bemąstant kur patraukti iš Pikeliškių dvaro, mes atsidūrėme būtent čia.
Kažkaip senai šiame tinklaraštyje buvo kalbama apie dvarus, ar ne? Kažką panašaus pagalvojau ir aš, kai spoksojau šeštadienio ryte į besivaduojantį iš rūko Gėlos ežerą. Aišku, pradžioje sumanymas buvo kuklus: kol dar visiškai neišsisklaidė rūkas, aplankyti ne per toliausiai esantį Pikeliškių dvarą. Bet, kaip sakoma, apetitas atsiranda bevalgant. Šios išvykos maršrutas susikūrė pats, be jokio išankstinio planavimo. Paprasčiausiai apsilankius vienoje vietoje, ekspromtu buvo sugalvojamas sekantis kelionės tikslas. O koks gavosi rezultatas, puikiai matosi žemėlapyje:
Nemenčinė – Pikeliškių dvaras – Glitiškiu dvaras – Verkšionys (mes išalkome, o ten skanūs cepelinai ir karka) – Šešuolėlių dvaras (čia mums nelabai pasisekė) – Siesikų dvaras – Taujėnų dvaras – Nemenčinė
Gavosi štai tokia virš 300 km makalynė, o kaip mums sekėsi ir ką pamatėme – sekančiuose tinklaraščio įrašuose.
MariukasM.LT 