Kada beatvažiuočiau į Kernavę, visada čia randu ramybę, poilsį akims ir protui. Kažkodėl čia pajuntu ryšį su praeitimi – tai tarsi vartai į gilią senovę, kurios tu nematai, o gali tik pajausti.

Tai va, visai užsiknisau. Nieko nebespėju ir nieko nebenoriu. Kažkokia karusėlė ganasi – dienos lekia tokiu greičiu, kad pastebiu tik savaitės pradžią ir pabaigą, visa kita ant autopiloto.

 

Matyt reikia paįvairinti savo veiklą, o šiaip reikia poilsio ir aplinkos pakeitimo.