Šiandien važiuodamas į darbą Nemenčinės plente mačiau eilinę, žiaurią avariją. Kodėl eilinę? O gi todėl, kad toje vietoje jos būna pastoviai, nepriklausomai nei nuo sezono, oro sąlygų ar paros laiko. Nežiūrint to, kad visas tas ruožas nukarstytas perspėjančiais ir greitį ribojančiais ženklais. Ir spėkit ar tai kam nors rūpį? Nė velnio!!!

Vaizdas, važiuojant ryte į darbą Vilniaus kryptimi, primena "carmagedon’ą". Visi varo taip, lyg prie miesto ribos jų lauktų aukso puodas. Visiems nusispjaut, kad tame kelyje pilna perėjų, šalutinių keliukų ir greitis beveik visur apribotas iki 70 km/h, o tame ruože ir iki 60! Ten, kur prasideda dvigubas kelias darosi dar linksmiau: nežiūrint to, kad ten greitis ribojamas iki 80, visi spaudžia 90 – 110 ir daugiau. O kam rūpi, kad ten perėjos, skiriamoji juosta užsodinta krūmais, iš kurių žmonės iššoka kaip zuikiai ir lekia stengdamiesi bet kokia kaina suspėti į sustojusį autobusą? Be to, tuose krūmuose pilna išvažinėta pravažiavimų, iš kurių "gudručiai", tingintys pavažiuot iki normalios apsisukimo vietos, bando įšokt į lekiantį srautą.

Žinot ką, tikriausiai važiavimas ralyje Paryžius – Dakaras yra kur kas saugesnis, nes ten bent visi žino ką ir kodėl daro.

Kodėl negalima ramiai ir saugiai kiekvieną dieną nuvažiuoti į darbą bei grįžti namo, nerizikuojant, kad koks nors debilas tave nudės?

Kur mes visi taip lekiam? Lekiam, tam kad išlošti keletą minučių ir vis tiek stovėti krūvoje miesto kamštyje. Norime realizuoti kažkokias durnas ambicijas ar taip išlieti savo pyktį dėl savo kažkokių problemų ant niekuo dėtų žmonių, kuriems, gal būt, taip pat ne ką lengviau?

Nežinau ką ir bepasakyti… Apeliavimas į sveiką protą, ženklų statymas, baudų didinimas – visa tai darosi beviltiška.

Tikriausiai reikia pradėt konstruoti ant kelių visokias kliūtis, kaip teko matyti Slovėnijoje dar prieš kelioliką metų. Ten irgi visi mėgsta lakstyti ir yra karšto būdo. Tačiau keliai ten saugūs, aptverti, o ten kur reikia stipriai riboti greitį, tai visas ruožas išgrežiotas taip, kad nesulaužęs mašinos greičiau nepavažiuosi. Jei perėja prie darželio ar mokyklos – tai ji bus lygi su šaligatviu, ir tu nori ar ne, vis tiek sustosi, nes kitaip ten paliksi ratus. Ten, man bebūnant, per savaitę žuvo 6 ar tai 8 žmonės. Tai per TV jau kalbėjo šalies prezidentas ir daužė kumščiu į stalą, nes toks aukų skaičius ten jau yra kažkas tokio nesuvokiamo.

Ką aš noriu tuo pasakyti? Žmonės, pradėkime mąstyti! Negi mes kažkokie bepročiai, nesuvokiantys ką darome su savimi ir kitais?

Tai va, pribrendo kamino valymas, nes katilas rimtai pagrasino visus paversti rūkytomis dešrelėmis. Šiaip šitą procedūrą rekomenduotina atlikti ne rečiau kaip du kartus per metus, nes degantis kaminas sukelia visai nekokias emocijas, o ir šiaip tai pavojingas reiškinys tiek turtui, tiek ir sveikatai.

Taigi, apsižiūrėjęs supratau, kad neturiu jokio padoraus įrankio šiam numatytam darui atlikti. Vizitas į "Senukus" ir "Ermitažą" nenudžiugino, nes tai, ką ten radau, labiau tiko buteliams valyti, bet tik ne kaminui. O ir tai, kad juos pritaikyti darbui, reikia pademonstruoti nemažus inžinierinius sugebėjimus. Apimtas nekokios nuotaikos apsilankiau "Vilproje". Čia vaizdas jau geresnis: siūlomi įvairių dydžių šepečiai, bet jiems tinkantis trosas tik vieno ilgio, kuris man vienu atveju stipriai per ilgas, o kitu – per trumpas. Kitų dydžių, kaip sakė pardavėjas, galbūt bus šią savaitę. Laukimo ir pastovaus jų pinginimo perspektyva manęs visai neviliojo, o ir kabarotis ant stogo bei kariauti su įdėklo alkūnėmis nesinori dar labiau.

Beveik pasiekęs depresinį lygį pradėjau googlinti ir pačiu pirmu šūviu pataikiau ant firmelės. Paskambinau, vyrukai patvirtino, kad jie tuo užsiima, tik turi nemažai užsakymų, todėl nežino kada man galėtų padėti, bet pažadėjo perskambinti. Po šio pokalbio, jau pasiekęs depresinį lygį, pradėjau įsivaizduoti kaip aš kariauju su savo rūkstančiu katilu.

Bet, kaip sakoma, naujokams sekasi (nes niekada dar nesinaudojau tokiomis paslaugomis). Kai jau pradėjau keikti save, kad tuo nepasirūpinau anksčiau, emigraciją, darbo jėgos trūkumą, valdžią ir t.t, po pusvalandžio man paskambino tie patys vyrukai ir pasakė, kad jei noriu, tai už valandos bus pas mane.

Vyrukai atvažiavo neblogai pasiruošę. Jie per pusvalandį atjungė įdėklų alkūnes, iššveitė kaminą  ir viską sumontavo atgal. Visas malonumas man kainavo 200 Lt, bet man jų tikrai negaila, nes jei būčiau bandęs daryti tai pats, ko gero pravargčiau visą dienelę.

Štai ir šios istorijos moralas: kiekvienas turi daryti savo darbą ir nelįsti ten, kur nieko neišmano.