Kuo toliau, tuo labiau aišku, kad visas marazmas dėl autorinių teisių, kuris dabar vyksta JAV ir pamažu plinta Europoje, po kiek laiko pasieks ir mus.

Taip, aš sutinku, kad už kūrinius reikia mokėti, kad negalima jų platinti draugams, internete ir t.t. Bet, po velnių, niekas neturi teisės nurodinėti vartotojui kaip tą kūrinį ir per ką žiūrėti ar klausytis. Paradoksas dar tame, kad vis labiau plinta įvairi įranga, kuri leidžia atkurti turinį, kuris, pvz., patalpintas kokiame bendrame namų tinklo resurse, bet kuriuo kitame namo gale esančiu įrenginiu. Todėl nereikia po namus tampytis visos savo DVD ar CD kolekcijos. Antra vertus, jei aš mėgstu keliaudamas klausytis legaliai įsigytos muzikos ar žiūrėti filmus, kodėl negaliu jų įsirašyti į savo kokį nors nešiojamą įrenginį?

Galima paklausti kitaip: kodėl ribojama mano teisė klausytis ar žiūrėti kūrinį man priimtinu ir patogiu būdu, jei aš už tą teisę sumokėjau įsigydamas kūrinį?

Mano galva, aišku yra viena – tai leidybinių kompanijų noras pasipinigauti, nes, plintant skaitmeninėms technologijoms, vis darosi sunkiau parduoti kūrinius įrašytus CD ar DVD. O tai tikrai nemaži pinigai. Bet kai perlenkiama lazda, efektas būna priešingas.

Tad kaip kopijavau visus CD ir DVD į kompiuterį, delniuką, grotuvą ar namų media centrą, taip ir kuopijuosiu, ir tegu jie pasikaria su savo hipertrofuotomis ir iškreiptomis autorinėmis teisėmis .

DELFI – Uždrausti kopijuoti ar mokėti mokestį?

Kartais tikrai būna įdomu sužinoti kokie procesai ar aplikacijos jungiasi prie kokių išorinių resursų jums to nežinant. Jei dirbate su kuria nors Microsoft operacine sistema, tai padaryti labai paprasta. Jums tereikia iš komandinio lango surinkti tokią komandą:

netstat – b 5 > kurvaiksto.txt

Palaukiat kokias porą minučių ir CTRL+C. Po to tame pačiame lange surenkate:

kurvaiksto.txt ir žiūrite kur koks procesas per kokį prievadą prie ko jungiasi. Kartais tikrai praverčia .

Pastaba. MS Vista gali būti ne tokia draugiška, todėl komandinį langą geriau pakelti kaip run as administrator.

  Savo kuprinę, kurioje nešioju savo laptopą, aš juokais vadinu "jaunojo hakerio" rinkinėliu, nes tiek man darbui reikalinga programinė įranga, tiek įvairūs prisijungimo kabeliai, adapteriai bei kiti įrankiai pakankamai nesunkiai leistų prisijungti prie kokio nors blogiau apsaugoto tinklo ar tinklo įrenginio. Toks rinkinėlis susiformavo laikui bėgant ir kaupiantis patirčiai. O dabar, pasirodo, galima įsigyti visą reikalingą "hakerio" softą dar ir su atnaujinimais bei techniniu palaikymu . O dar sako, kad gyvenimas blogėja .

BBC NEWS | Technology | Cyber crime tool kits go on sale

Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Šiaip jau nuo reikalavimų progaminei įrangai prasideda bet kokio programinio produkto atėjimas į bet kokią organizaciją. Priklausomai nuo to, kaip teisingai ar kokybiškai tokie reikalavimai bus parengti, kompanija turės mažiau ar daugiau jos verslo reikalavimus atitinkantį ir kokybišką produktą bei palengvins sau gyvenimą pasirenkant iš daugybės siūlomų. Nuo tokių reikalavimų parengimo tiesiogiai priklauso kaip eisis ir kuo baigsis programinės įrangos kūrimo ir diegimo projektai. Štai kodėl svarbu suprasti kas tie reikalavimai programinei įrangai yra, kas ten turi būti aprašyta ir kaip detaliai, bei kas turi dalyvauti jų kūrimo procese.

Manęs taip pat ne vieną kartą klausė panašių dalykų, ir aš kažkaip vis pasimesdavau, kaip čia geriau paaiškiti apie tokių reikalavimų parengimą. Tad, beieškant informacijos apie tokius dalykus, aptikau tikrai įdomų Karl’o Wiegers’o staipsnelį, kuris man padėjo atsakyti į nemažą dalį kilusių klausimų. Man pasirodė tikrai vertos dėmesio mintys apie reikalavimų lygius, surogatinių vartotojų blogį (iš praktikos žinau, kad neretai taip daroma), reikalavimų prioritetų nustatymą ir t.t.

Taigi, gero skaitymo…

Karl Wiegers Describes 10 Requirements Traps to Avoid