Čekijos pilys

Ką gi, nuotraukos surūšiuotos ir video sumontuotas, todėl galima ir parašyti apie kelionę po Čekijos pilis ir ne tik. Kadangi visos kelionės metu neteko aptikti bent kiek padoresnio ryšio, o ir šiaip dienos pabaigoje buvome pakankamai pavargę, rašyti kasdien kaip sekėsi nebuvo nei didelio noro, nei jėgų. Kad nereikėtų skaityti vieno ilgo posto, o man iš karto viską aprašyti (truputi tingiu smile_wink), publikuosiu dalimis, pagal kelionės datas, t.y įrašo data atitiks kelionės atitinkamos dienos datą. Tad dabar apie viską iš eilės.

Pirma diena. Kelionė per Lenkiją

Su tuo susiduria visi, kas važiuoja į kurią nors Europos dalį. Tai neišvengiama, kaip kvėpavimas. Tai buvo net ne važiavimas, o skrydis per Lenkiją, nes jei nenori važiuoti šalikele, kaip tai daro lėčiau važiuojantys lenkai (ačiū jiems už mandagumą ir kantrybę praleidžiant greičiau važiuojančius), ar kratytis provežose pirmoje magistralės eilėje kartu su sunkvežimiais, turi važiuoti kaip vietiniai, o jie varo taip, lyg gyventų paskutinę dieną. Važiavimas taip vadinamu automobilių keliu, t.y. kaip ir autostrada, bet ne autostrada (atitikmuo mūsų kelias Vilnius – Kaunas), kur leistinas greitis 110 km/h, turi savo "žavių" ypatybių. Tagi, jei nenori maltis pirmoje eilėje, turi derintis prie važiuojančių antrąja, t.y varyti apie 140-170 km/h. Jie tikriausiai labai pavydi vokiečiams jų greitkelių, todėl ir bando važiuoti kaip Vokietijoje. Bet pats smagiausias dalykas yra tada, kaip pamatai ženklą "70" ir raudonai degantį šviesoforą. Pojūčiai kaip GP lenktynėse, kai visi stabdo iki "dugno" ir startuoja taip pat. Supratau, kad tai, ką aš vadindavau ardymusi, Lenkijoje yra normali būsena, tad turėjau progos atsidžiaugti savo Alfa Romeo 156 V6 variklio galia, tuo labiau, kad prieky esantys lėtesni automobiliai be jokių problemų tuoj pat pasitraukdavo iš kelio. Linksmiausia dalis – Varšuvos pravažiavimas, nes, nežiūrint greižio apribojimų 80-90, visi vačiuoja apie 120 km/h. Ir, žinoma, Dieve saugok tuos, kas sukonstravo mano HP iPaq 6915 su jo navigacija! Be šio daikto visa kelionė būtų didelis vargas, o dabar galėjau mėgautis vairavimu, nesukdamas sau galvos dėl krypties ar kur dabar esame. Be to, jau kažkur po pietų pradėjo pildytis delniuko orų prognozės pranašystės dėl karštos savaitės, nes lauko temperatūra pasiekė 29 laipsnius šilumos. Vakarop, kažkur apie 100 km nuo Lenkijos – Čekijos sienos per daug nesirinkdami nesunkiai radome nakvynę. Tad beliko pasistengti užmigti po geros adrenalino dozės, gautos važiuojant per šią šalį.

Laukite tęsinio…

Technorati tags: , , ,

Joninių savaitgalis: Kuldiga – Venspilis – Jūrmala

Kuldiga - krioklys_008

Šis Joninių savaitgalis suteikė man progą įgyvendinti seną savo ketinimą – aplankyti Kuldigą Latvijoje. Kad kuo mažiau tektų važiuoti “super“ latviškais keliais, į priekį važiavome per Mažeikius ir Ezere pasienio punktą. Sprendimas pasiteisino, nes ta latviško maršruto dalis buvo tikrai ne pati blogiausia iš tų, ką teko sutikti kitose Latvijos vietose.

Šis miestas turi turtingą istoriją ir, svarbiausia, garsėja vienu plačiausių krioklių Europoje (apie 250 m), kurį pamatyti ir buvo vienas pagrindinių kelionės tikslų. Pats miestukas jau nebeprimena kadaise klestėjusio Kuršo hercogystės centro ir Hanzos sąjungos miesto, tačiau pasivaikščioti ir į ką pažiopsoti tikrai yra.

Kas tikrai nustebino – o tai, kad Joninių ir Rasos švenčių dienomis viskas uždaryta, tik apie kažkokias šventes byloja berželių šakomis apraišioti stulpai, o Janius ir Janinas galima pamatyti tik degalinėse, kur jie dėžėmis perką įvairius gėrimus arba prasilenkiant su ažuolo lapais ar žolėmis papuoštais automobiliais. Todėl tam, kad vakare neslampinėti po tuščią miestelį, buvo nuspręsta pavažiuoti iki Venspilio, kuris yra visai šalia (58 km).

Bet kas juokingiausia – Venspilyje vaizdelis panašus, skirtumas tik toks, kad keliose vietose vyko šiokios tokios linksmybės, tačiau naktinis miestas lyg iššluotas. Tad pasivaikčiojome po tikrai gražų Vespilio paplūdimį ir molą, bei truputį pasivažinėjome po patį miestą ir prie Pajūrio kempingo bandėme miegoti automobyje. Po praktiškai bemiegės nakties ankstų rytą, tirštame rūke, pasukome namų link. Iš Venspilio mus išlydėjo rimti latvių policininkai, lyg vaiduokliai iššokantys iš rūko ir klausinėjantys ar paskutines dvi dienas aš nevartojau alkoholio. smile_regular

Atgal keliavome per Jūrmalą, šalia Rygos ir pagaliau suremontuota via Baltica. Jūrmaloje stabtelėjome tik atsipūsti. Tam, kad praeitų mieguistumas, pasivaikščiojome po rytinį Jūrmalos pliažą, kuris, palyginus su Venspilio, nelabai patiko. Pralinksmino dar vienas dalykėlis, nors ir negražu šaipytis iš kaimynų kalbos. Taigi, mokamas tualetas latviškai bus:

Jurmalos papludimys ryte_001

Tai tikrai ne paskutinė kelionė pas latvius, mes dar ten sugrįšime fingerscrossed.

Daugiau įspūdžių albume.

 

 

Pasivažinėjimas

Vakar neigiama energija, kuri manyje kaupiasi nuo ilgo buvimo vienoje ir toje pačioje aplinkoje (namai-darbas-namai), pasiekė kritinį lygį. Vienintelis būdas to atsikratyti – kelionė automobiliu, nes dviratis tokiu atveju jau nebepadeda. Esant tokiai būsenai paprastai viskas vyksta ekspromtu, t.y. pasikliaujama tuo, kas vadinama "kur velnias nuneš".

O velnias mane nunešė į Karklę, kur dar man neteko pabuvoti. Kadangi nemėgstu pirmyn ir atgal važiuoti tuo pačiu keliu, tai pirmyn buvo judama panemune niekur nestojant, nes visos įdomybės jau aplankytos anksčiau, o atgal – autostrada su jos nesibaigiančiais remotais. Toks vienos dienos prasiblaškymas tikrai padėjo, o laukinis Karklės paplūdimys – tikra atgaiva tiems, kas nori pailsėti nuo civilizacijos. Gavosi visai smagus, virš 700 km, ratukas smile_regular.

HPIM0018

HPIM0022

Technorati tags: , ,

del.icio.us tags: , ,

Sekmadienio iškyla

Sulaukus šiltojo savaitgalio buvo nuspręsta, kad tiesiog būtina mesti visus darbus į šalį ir atsipalaiduoti gamtoje su dviračiais. Bemąstant į kurią pusę patraukti, akys nukrypo į Neries regioninį parką. Kadangi tiek Dūkštų ąžuolyno, tiek Dūkštos pažintiniai takai jau žinomi (galite pasižiūrėti fotografijas albume), beliko susipažinti su kitu Neries krantu. Kas ten yra ir ar verta ten nukeliauti sužinosite nuspaudę ant nuorodos apačioje, bet nuo savęs galiu pridurti, kad nesigailiu nei dėl vieno iš dvidešimt trijų nuvažiuotų kilometro. Vaizdai tikrai nuostabūs, keliukai puikiai tinka dviračiams, nuorodų pakankamai, tad pasiklysti tikrai būtų sunku. Dalį to, ką pamatėme, padėjau į foto albumą. Tad jei dar ten nebuvote, būtinai apsilankykite – labai rekomenduoju.

P.S. Įdomus sutapimas buvo tai, kad bestoviniuojant prie Panerių dvaro ir bemąstant ar saugu čia palikti savo auto su dviračių laikikliais, sutikome mano bendradarbį, kurio seneliui kadaise priklausė dvaras, o stenduose puikuojsi nuotraukos iš jo archyvo. Tad su autu problema buvo sėkmingai išspręsta jį priparkavus kolegos “rančoje“, kuri buvo visai šalia ir dar pakeliui (už ką jam didelis ačiū). smile_regular

Link: Neries regioninis parkas

 

 

Botanikos sodas Kairėnuose

 Gėda prisipažinti, bet VU botanikos sodas Kairėnuose buvo balta dėmė man žinomo Vilniaus žemėlapyje. Vis kažkaip nepakeliui, vis pro šalį. Tad buvo nutarta, kad reikia ten apsilankyti. Kadangi jau formaliai kaip ir žiema, todėl vizitas i šią vietą buvo tik lengva žvalgyba, kaip sakoma, tik akį užmest. Parkas mus pasitiko tuščia kasos būdele ir pakeltu užtvaru. Reiškia įėjimas laisvas, nes ne lankymo sezonas. Po parką prabimbinėjom gal kokias porą valandų. Nežiūrint to, kad jau niekas nežydėjo, aplink matosi visokie tvarkymai, kažkokio performanso likučiai, vis tiek labai patiko. Radom ten ir "Hollywood’ą", ir piktų kiškių armiją krūmuose.

Aišku viena, kad čia bus grįžta ne kartą ir su normaliu fotiku, ir kai bus sezonas, nors, spėju, kad čia gražu bet kokiu metų laiku.

 

 

P.S Gal kas žinot kur veda asfaltuotas kelias, kuris eina pro tą "Hollywood’o" ženklą? Ir sorry už nuotraukų kokybę, delniukas vis gi. smile_wink

Lyduvėnų tiltas

Pagaliau prisiruošiau ir įgyvendinau savo seną norą – pamatyti Lyduvėnų geležikelio tiltą. Tiems, kas nežino kuom ypatingas šis tiltas, siūlau apsilankyti čia: Wikipedia: Lyduvėnų tiltas. Reginys tikrai vertas sukartų 200 su viršum km ir kelių kilometrų visai neblogu žvyrkeliu. Tikriausiai neįmanoma jokiomis nuotraukomis perduoti to įspūdžio, kurį sukelia to statinio vaizdas, reikia tai pamatyti savo akimis.

Šiaip tai buvo tik dalis suplanuoto maršruto (apie 460 km), kuris pilnai vadintusi Lyduvėnų tiltas – Šiluva – Tytuvėnai – Šeduvos malūnas.

Šiluva pasirodė neįdomi, nežiūrint neobarokinės bažnyčios ir kičinės, perdėm išpuoštuos koplyčios.

Užtat Tytuvėnai visai kitas reikalas. Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis – tikras perlas tarpe tarp magistralės Kaunas – Klaipėda ir Šiaulių plento. Tikrai verta apsilankyti ir pasigrožėti ansamblio architekturą, tapiniais ant vidinio vienuolino kiemelio sienų, užeiti į pačią bažnyčią ir pasiklausyti tylaus ir ramaus giedojimo.

Šeduvos malūnas – tai greičiausiai buvo duoklė vaikystės prisiminimams, kai ten su tėvais užsukdavome papietauti savo kelionių po tuos kraštus metu.

Nuotraukų albumas

Kelionė į Siguldą

Tai va, per išeigines aplankėme Siguldą Latvijoje. Susidarė įspūdis, kad tai nedidelis lietuviškas miestelis, kuriame tik užrašai ir pinigai latviški, nes beveik kas trečia mašina su lietuviškais numeriais ir kas trečia sutikta kompanija taip pat lietuviai . Bet, nežiūrint į tai, pasižiūrėti yra į ką. Siguldos, Turaidos ir Krimuldos pilys, kalnai su uolomis ir Gaujos upės slėnis.
 
Pati kelionė taip pat su mažais nuotykiais. Lietuvoje prieš pat sieną tokie smagūs kelių remontai, kad skaldos akmenys atkabino Alfos karterio apsaugą, bet geri žmonės padėjo sutvarkyti. Latvijos keliai ir aplinka šalia jų – tikra ekskursija į praeitį. Tikrai prasti: tiek tarptautiniai, tiek vietiniai. Vienintelė paguoda, kad tie pagrindiniai kažkiek remontuojami, o vietiniai net ir po remonto baisūs. Aikštelės tikras košmaras, nei tualetų, nei šiukšių dėžių, jau nekalbu apie staliukus ar pavėsines. Nuo Rygos iki Siguldos kažkas panašaus į autostradą, bet danga dar baisesnė nei mūsų Molėtų plentas, apželę šalikelės ir aprūdijusios apsauginės tvorelės.
 
Bet Siguldoje tikrai patiko.

Kelionė į Biržus

Sekmadienį sugalvojome pabėgtri nuo rutinos. Užmetus akį į Lietuvos žemėlapį  nusprendėme, kad jei jau bėgti, tai bėgti į tolimiausią ir šiauriausią kampą – Biržus. Nežiūrint prasto oro buvo labai smagu, o svarbiausia tai, kad gerai prasiblaškėme. Ką ten pamatėme – žiūrėkite nuotraukuose.