Ką gi, judiname 2015-ų metų archyvus.
Kaip ir jau esu sakęs, pajūryje ar pamaryje mes esame dažni svečiai. Bet tai nereiškia, kad esame aplanke visas įdomias, vertas dėmesio vietas. Viena iš tokių vietų, kurią tikrai yra būtina pamatyti – Naglių gamtos rezervate esančios pilkosios kopos.
Jei užpraeitą šeštadienį Iksui teko išbandymai vandeniu, tai praeitą jam teko pademonstruoti savo pravažumo sugebėjimus. Šį kartą teko sukarti virš 100 km (viso bendras įveiktas atstumas – 650 km) Varnių regioninio parko slidžiais asfaltuotais vietiniais keliais, išdaužytais žvyrkeliais bei susipažinti su klampynėmis virtusiais laukų keliukais. Ir visa tai dėl to, kad mes sugalvojome aplankyti šiame parke esančius piliakalnius.
Taigi, kai akys užkliuvo už kažkurio žinių portalo žinutės, kad dėl potvynio pamaryje uždarytas kelias į Rusnės salą, buvo aišku, kur šį kartą praleisime eilinį išvykų šeštadienį.
Nors per Kavarską teko važiuoti ne vieną kartą, niekados jame nestodavome. Šis miestelis visada mums buvo eilinė tranzitinė gyvenvietė, kuri pralėkdavo pro automobilio langą, praktiškai nepalikdama jokių prisiminimų. Tačiau šį kartą viskas gavosi kitaip. Vienintelė priežastis, kuri mus privertė stabtelėti Kavarske – alkis. O Kavarske yra viena tokia savotiška kavinė “Šaltinis“, kuri garsėja savo Kavarsko koldūnais. Skaitykite toliau
Kaip bebūtų keista, niekada nesame buvę prie Klaipėdos uosto molo, kuris yra Melnragėje. Tad šį šeštadienį šią spragą likvidavome.
Žiemą yra vienas tikrai blogas dalykas – trumpos dienos. Nespėji atvažiuoti, o jau ir temsta. Iš kitos pusės – nereikia ilgai laukti, kada gi išmuš ta “magiška“ valanda.
//embedr.flickr.com/assets/client-code.js
Senai čia būta. Vaizdas tas pats, tik metų laikas kitas. O ir aplinka nelabai pasikeitusi.
//embedr.flickr.com/assets/client-code.js
Pati maloniausia būsena – kelionė gražiu keliu. Šį kartą tebūnie žieminis kelias.
Gal laikas vėl atgaivinti šį tinklarašti?
Šiemetinė Kovo 8-oji – lygiai metai nuo pirmojo Ikso savaitgalinio reido. Pirmasis reidas tradiciškai, kaip ir puikiai mums atitarnavusiai Alfai, buvo po pamarį ir pajūrį bei Kuršių neriją. Nuo to laiko Iksas prisuko 50 tūkst. kilometrų įvairių įvairiausiais keliais. Todėl šiam kartui norėjosi ko nors nelabai tolimo, nesudėtingo, bet vis tiek įdomaus ir gražaus.
MariukasM.LT 