Villa Mindoza
Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.
Paskutiniu metu, o ypatingai nusistovėjus geresniems orams, vis rečiau savaitgaliais norisi sėsti už automobilio vairo. Paprasčiausiai pradėjau jausti nuovargį nuo kasdieninės įtampos važiuojant tiek mieste, tiek ir užmiestyje. Todėl per išeigines norisi kažko ramaus ir atpalaiduojančio. Todėl vis dažniau organizmas reikalauja išvykų į gamtą, o sėdimas darbas reikalauja ir šiokio tokio fizinio krūvio. O kad tai suderinti, geriausia išeitis – dviratis.
Šį kartą sugalvojome patyrinėti miškų keliukų tinklą, kuris driekiasi nuo Nemenčinės link Baldžio ežero kairiąja plento puse (čia jei žiūrint nuo Nemenčinės).
Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.
Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.
Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.
Šis savaitgalis kažkoks neteisingas – tik viena diena. Kol išsikrapštai, išsižiovauji, žiūrėk jau ir vakarop. Na o vakarop dar ne vakaras, tad visai neblogas laikas prasimankštinti ant dviračio ir akis gamtoje paganyti. Ši kartą klaidos nepadariau, pasiėmiau ir fotoaparatą:
Jazminas prie namų vis dar žydi…
Skirtingai nuo pernykščio Joninių savaitgalio, kai keliavome po Latviją, šį ilgąjį buvo nuspręsta praleisti namie. Priežastys buvo kelios: besikaitaliojantis ir nepergeriausias oras, reikia pailsėti nuo automobilio bei kondicionuoto oro ir būtinumas pramankštinti kaulus.
Su kaulu pramankštinimu gyvenant Nemenčinėje tikrai jokių problemų nėra, tereikia tik noro. Aplink esantys ežerai, upė, miškai su begale miško keliukų tik ir prašosi kad sėstum ant dviračio. Tam reikalui turiu keletą savo mėgstamų žiedinių maršrutų, kurių ilgis svyruoja nuo kelių kilometrų iki kokių 20 km. Bevažinėdamas ant dviračio esu radęs tikrai įdomių dalykų: tai ir Neries kranto skardžiai, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai, kabantis tiltas virš tos pačios upės, koks nors miške pasislėpęs kaimelis ar sodų masyvas, ar prabangių namų gyvenvietė, ar koks nuo sovietinių laikų užsilikęs bunkeris.
Jei vakare nori pakvėpuoti grynu oru, pramankštinti kaulus ir netapti lengvai pasiekiama vakariene uodams, tai tinamiausia tam priemonė – dviratis. O ypač kai yra kur važinėtis.
Prie Gėlos ežero:
MariukasM.LT 